Fizinė medicina ir reabilitacija ne tik sprendžia ligas, bet ir užkerta joms kelią

Ši medicinos mokslo šaka apima visapusišką žmogaus funkcinės būklės gydymą ir leidžia jam vėl sugrįžti į pilnavertį gyvenimą nepriklausomai nuo to, ar pacientas patyrė traumą, ar serga, pavyzdžiui, nervų sistemos ligomis, o gal tiesiog nori profilaktiškai pasirūpinti savo sveikata ir užkirsti kelią galimiems sveikatos sutrikimams. Plačiau apie tai pasakoja Šiaulių „Kardiolitos klinikų“ Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Aistė Luckutė-Berenė.

„Fizinė medicina ir reabilitacija yra medicinos mokslo šaka, kurios metu yra tiriama žmogaus funkcinė būklė ir jos sutrikimai, atsirandantys dėl ligų, komplikacijų, traumų ar gydymo, taip pat atliekama šių sutrikimų diagnostika, prevencija ir gydymas, taikant reikalingas kompleksines priemones. Sutrikus žmogaus funkcinei būklei, tai atsiliepia jo kūno struktūrai ir veikimo mechanizmui, keičiasi paciento veiklos ir įsitraukimas į įvairias situacijas – gyvenimo kokybė gali žymiai pasikeisti į blogąją pusę“, – pasakoja A. Luckutė-Berenė.

Siekiant geriausio rezultato, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai dažnai bendradarbiauja su kitais sveikatos priežiūros specialistais, pavyzdžiui, kineziterapeutais ar ergoterapeutais, su kuriais tikslingai ir veiksmingai panaudoja sveikatos priežiūros išteklius.

„Prieš paskiriant pacientui reabilitacijos paslaugas, svarbu įvertinti jo nusiskundimus, ligos anamnezę, klinikinę būklę, medicininės reabilitacijos indikacijas ir galimas kontraindikacijas, kitų gydytojų specialistų konsultacijų išvadas, papildomo ištyrimo poveikį. Taip pat būtina atsižvelgti į paciento galimybes įsitraukti į medicininės reabilitacijos procesą, koks yra jo biopsichosocialinių funkcijų sutrikimo laipsnis bei pagal tai sudaryti medicininės reabilitacijos metodų taikymo planą“, – pažymi „Kardiolitos klinikų“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja.

Gydomų sutrikimų spektras – itin platus

Kompleksinė reabilitacija reikalinga asmenims, kurie patiria ilgalaikį ir ryškų biosocialinių funkcijų sutrikimą – kai dėl sutrikusios funkcijos ar negalios susidariusi padėtis riboja jo įprastus veiksmus. Tai gali būti judėjimo ar apsitarnavimo funkcijos sutrikimai – negebėjimas savarankiškai valgyti, pasirūpinti asmens higiena; pacientui gali būti sutrikusi galimybė orientuotis aplinkoje ir normaliai reaguoti į jos dirgiklius, tenkinti savo kultūrinius ir profesinius poreikius, dalyvauti visuomenės gyvenime, bendrauti su aplinkiniais, išlaikyti socialinį bei ekonominį aktyvumą ir savarankiškumą.

Fizinės ir medicininės reabilitacijos metu yra gydomi įvairių amžiaus grupių pacientai, turintys skirtingų negalavimų: judamojo-atramos aparato pažeidimų, sergantys nervų, kraujotakos, kvėpavimo ar virškinimo sistemų, akių, ausų, nosies, gerklės, endokrininėmis, odos ar inkstų bei ginekologinėmis ligomis. Šių paslaugų prireikia ir suaugusiesiems, paveiktiems jonizuojančios spinduliuotės.

„Susipažinus su paciento sveikatos problemomis ir anksčiau minėtais veiksniais, teikiant pradinės ambulatorinės medicininės reabilitacijos paslaugas dažniausiai yra taikomi šie gydymo metodai: kineziterapija, ergoterapija, fizioterapija ir gydomasis masažas“, – vardija A. Luckutė-Berenė.

Kuo skiriasi šie gydymo būdai?

Kineziterapija yra gydymas judesiu – tai sudėtinė ir dažniausia medicininės reabilitacijos dalis, kurios metu fiziniai pratimai parenkami atsižvelgiant į paciento ligos formą, stadiją ir eigos sunkumą, bendrą jo būklę bei fizinį pasirengimą: „Tinkamai parinkti, sistemingai ir metodiškai atliekami fiziniai pratimai tobulina judėjimo įgūdžius, gerina įvairių organizmo funkcijų veiklą, stiprina sveikatą ir lavina fizines savybes. Kineziterapija itin naudinga, kai paciento būklei stabilizavusis yra siekiama sugrąžinti ar kompensuoti judėjimo funkciją, sumažinti komplikacijų galimybę bei palaikyti bendrą fizinį pajėgumą.“

Ergoterapija – paciento mokymas atlikti veiklą, užduotis ir vaidmenis, siekiant užtikrinti produktyvų gyvenimą, savęs bei aplinkos kontrolę – pavyzdžiui, apsitarnavimo, buitinių, darbinių įgūdžių ar kognityvinių funkcijų lavinimas, konsultavimas ergonomikos ir energijos tausojimo klausimais ir kt.

Fizioterapijos metu yra naudojami įvairūs natūralūs ir dirbtiniai gamtiniai veiksniai, kurie daro teigiamą įtaką žmogaus organizmui ir jų naudojimą profilaktikai, gydymui bei reabilitacijai. Tai itin senas gydymo būdas, atsiradęs dar formuojantis žmonijos civilizacijai, o laikui bėgant, kartu su gamtiniais veiksniais pacientams gydyti buvo pradėtos naudoti įvairios fizinės energijos rūšys – žmogaus sukurta aparatūra (dirbtiniai veiksniai).

„Šiuo metu galima išskirti natūralius – klimatoterapija, balneoterapija bei peloterapija – ir dirbtinius – elektroterapija, magnetoterapija, fototerapija ir kt. – fizikinius veiksmus, padedančius pacientams“, – pasakoja fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja.

Leidžia ne tik išvengti, bet ir sukontroliuoti turimas ligas

Nors daugelis yra įsitikinę, jog fizinės medicinos ir reabilitacijos paslaugų prireikia tik patyrus traumas ar sergant ligomis, gydytoja pasakoja, jog jos yra naudingos kiekvienam iš mūsų, nes padeda ne tik sustiprinti kūną, bet ir leidžia išvengti ar sukontroliuoti turimas ligas.

„Viena iš sudedamųjų reabilitacijos dalių yra fizioprofilaktika – gydomųjų natūralių ir dirbtinių veiksnių stiprinamojo ir treniruojamojo poveikio panaudojimas žmogaus ligų profilaktikai ir organizmo atsparumui sustiprinti. Pirminės fizioprofilaktikos metu kartu su pacientu naudojame priemonių visumą, leidžiančią užkirsti kelią ligoms, pagerinti bendrąją organizmo būklę ir sveikatinimą, jos metu svarbu propaguoti sveiką gyvenimo būdą: laikytis griežto dienos / darbo režimo, pasirūpinti tinkama mityba, vengti alkoholio ir rūkymo, užtikrinti tinkamą fizinį krūvį bei psichinės sveikatos higieną.

Antrinė fizioprofilaktika – tai priemonių visuma, leidžianti išvengti ligų recidyvų, lėtinių ligų paūmėjimų, jau esančias sustabdyti ir regresuoti, išsaugoti esamą sveikatos būklę – palaikyti ligos remisiją,

užkirsti kelią ligos komplikacijų vystymuisi, taip pat tolimesnis esamų rizikos faktorių koregavimas“, – teigia A. Luckutė-Berenė.