Senatvė – ne amžius, o klaida: mokslas rado, kur organizmas „lūžta“ ir kur slypi atsakymas

Ląstelių „generalinė tvarka“: ar įmanoma biologiškai atidėti senatvę?

Japonų mokslininko Yoshinori Ohsumi atrasta autofagija – ląstelių gebėjimas perdirbti savo atliekas – atveria naują diskursą apie žmogaus organizmo regeneracinį potencialą ir tvarią sveikatos vadybą.

Autofagija – nuo Nobelio premijos iki kasdienio protokolo

Senėjimas nėra tik raukšlės ar žili plaukai; tai lėtinis „ląstelinio šiukšlyno“ kaupimas. Kai vidinės organizmo valymo sistemos nustoja veikti, ląstelės tampa „zombiais“, nuodijančiais aplinkinius audinius.

 Tačiau mokslas įrodė, kad šį procesą galima ne tik sustabdyti, bet ir deaktyvuoti naudojant specifinius biocheminius „raktus“. Tai nėra magija – tai griežta fiziologija, reikalaujanti peržiūrėti fundamentaliausią mūsų įprotį: nuolatinį užkandžiavimą.

Trys „senatvės raiteliai“: biocheminė analizė

Remiantis gydytojo R. Karimovo metodika, senėjimas klasifikuojamas į tris pagrindinius scenarijus, kurių kiekvienas reikalauja specifinės intervencijos:

Glikacijos (cukrinis) tipas: Perteklinė gliukozė kraujyje „karamelizuoja“ baltymus. Kolagenas praranda elastingumą, kraujagyslės tampa trapios kaip stiklas. Tai ne tik estetinė problema, bet ir tiesioginis kelias į hipertoniją bei kataraktą.

Uždegiminis tipas (Inflamm-aging): Tai tylus, rusenantis uždegimas, kurį dažniausiai sukelia nesubalansuota mityba (Omega-6 perteklius). Pagrindiniai indikatoriai – sąnarių stingimas ir rytinis tinimas.

Mitochondrinis (nuovargio) tipas: Ląstelių „baterijos“ – mitochondrijos – nustoja efektyviai gaminti energiją. Rezultatas – nuolatinis nuovargis ir „rūkas galvoje“, nepriklausantis nuo miego trukmės.

Autofagija: Nobelio vertas mechanizmas

2016 metų Nobelio premija už autofagijos mechanizmų atradimą patvirtino: mūsų organizmas turi įdiegtą „atliekų perdirbimo gamyklą“.

Ląstelė randa pažeistus baltymus ar virusų dalis ir juos suskaido į aminorūgštis, iš kurių vėliau stato naujas, sveikų ląstelių struktūras.

Didžiausias autofagijos priešas yra insulinas. Kol kraujyje cirkuliuoja insulinas (kuris kyla kaskart užkandus), organizmas veikia „kaupimo“, o ne „valymo“ režimu. Šie du procesai yra antagonistai – jie negali vykti vienu metu.

Strateginis protokolas: biocheminis efektyvumas

Atsisakymas užkandžiauti tarp valgių leidžia nukristi insulinui ir įsijungti valymo procesams.

Produktai, turintys spermidino (brandinti sūriai, grybai) ir polifenolių (žalioji arbata, tamsios uogos), veikia kaip ląsteliniai „šveistukai“.

Paprasti pratimai, kaip „Mikuulino šuoliukai“, aktyvuoja limfos apytaką, kuri neturi savo „siurblio“ (širdies) ir priklauso tik nuo raumenų vibracijos.

Sveikata kaip asmeninė atsakomybė

Šis požiūris keičia sveikatos apsaugos paradigmą. Vietoj to, kad gydytume simptomus vaistais (kurie dažnai tik „maskuoja kvapą“), siūloma šalinti pačią gedimo priežastį – ląstelinį šiukšlyną.

Tai strategiškai naudinga ne tik individui, bet ir visuomenei, mažinant priklausomybę nuo farmacijos pramonės ir ilginant aktyvaus darbingumo amžių.

Šaltinis: Analizė parengta remiantis Dr. Ruslano Karimovo medicinine apžvalga „Senatvė atšaukiama“