Elegantiškas 90-metis dažytojas

Nuo ankstyvos vaikystės – prie darbų

S. Petrauskis gimė 1933 metų rugsėjo 14 dieną Plungės rajone, Platelių valsčiuje, Stirbaičių kaime. Šeimoje su juo kartu augo dar du broliai ir viena sesuo. Tėvelis dirbo Plungėje, „Linų audinių“ fabrike, o mama buvo atsakinga už vaikų priežiūrą ir ūkį, kuris buvo išties nemenkas – 8 hektarai dirbamos žemės ir pulkas gyvulių. S. Petrauskis pasakojo, kad didelių mokslų nepasiekė, pabaigė privalomas septynias klases, o po to su visa šeima persikraustė gyventi į Plungės miestą.

„Tėvai nuo mažų dienų mus pratino prie darbų, tad ir aš, sulaukęs 16 ar 17 metų, nutariau nešvaistyti laiko veltui ir eiti mokytis itin praktiško ir anuomet paklausaus dažytojo amato. Baigęs mokslus po dvejų metų išėjau tarnauti į kariuomenę, buvau pasiųstas į 16-ąją Lietuvos diviziją Vilniuje“, – pasakojo plungiškis.

S. Petrauskis oriai džiaugiasi savo kasdieniu gyvenimu ir sako, kad jeigu galėtų atsukti laiką atgal, nieko nekeistų

 

Po kariuomenės sugrįžęs atgal į Plungę, S. Petrauskis nepamiršo savo išmokto pirmojo amato, o ir kito įgyti sakė nematęs nei prasmės, nei tikslo, tad nutarė įsidarbinti ten pat, kur ir tėvas, – į „Linų audinius“. Ten devynis metus dirbo dažytoju. Vėliau nutarė ieškoti geresnio uždarbio, todėl įsidarbino tarpkolūkinėje statybinėje organizacijoje. Ten taip pat dirbo dažytoju, tik kiek ilgėliau – trylika metų.

O paskutinė darbovietė, kurioje sulaukė pensijos, buvo dirbtinės odos gamykla. Senjoras tikina, kad žvelgiant iš dabartinės perspektyvos buvo geri laikai, jaunas ir darbo nebijantis žmogus galėjo neblogai uždirbti, reikėjo tik noro turėti.

Iš namų visada išeina pasipuošęs

Plungiškis papasakojo ir apie pirmąją pažintį su žmona Stanislava, taip pat dirbusia „Linų audiniuose“. Deja, daugiau nei prieš dvidešimt metų moteris iškeliavo Anapilin. Su ja vyriškis puikiai sutarė nuo pirmos pažinties dienos, susilaukė keturių vaikų: trijų sūnų ir dukros, o dabar turi net dešimt anūkų ir dvylika proanūkių.

Pašnekovo teiravomės, ar neliūdna vienam gyventi ir ką veikia per dienas. Vyras prisipažino turintis draugę, su kuria kasdien bendrauja, vaikštinėja po miestą ir dalinasi gyvenimiškomis akimirkomis.

Senjoras kiekvieną dieną klausosi žinių, domisi, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tik televizoriaus ir knygų dėl itin prasto regėjimo teko atsisakyti. Silpstant akims darosi sudėtinga ir orientuotis aplinkoje išėjus į miestą, tad į kompaniją pasiima savo draugę arba sėda į taksi automobilį.

„Po brangios žmonos netekties buvau sau pasakęs, kad jokios moteriškos kompanijos ar juo labiau santuokos man nereikia. Norėjau pagyventi dėl savęs, be jokių įsipareigojimų. Bet laikui bėgant supratau, kad vienatvė yra slegianti. Vaikai gyvena savo gyvenimus, turi savus vargus ir džiaugsmus, o man vis tiek norėjosi su kažkuo pasikalbėti ar išeiti pasivaikščioti“, – kalbėjo senjoras.

S. Petrauskis džiaugėsi, kad yra gerose dukros Nijolės rankose, kuri rūpinasi juo ir prižiūri, kad nieko netrūktų. Ateina ne tik sutvarkyti kambarius, valgyti pagaminti, bet ir rūbus išskalbia, pabendrauja. Beje, kalbant apie rūbus, reikia pripažinti, kad tiek pats S. Petrauskis, tiek jį prižiūrinti dukra turi itin gerą skonį.

Vyriškis kasdien į miestą išsiruošia pasitempęs ir pasipuošęs lyg į kokią šventę: skrybėlė ant galvos, klasikinės nepriekaištingai išlygintos kelnės ir marškiniai, akiniai nuo saulės. Žinoma, privalomas aksesuaras – kaklaraištis. Vyras parodė jų spintoje turintis visą kolekciją.

Anot Nijolės, tėvelis niekada nemėgo dėvėti džinsų ir visada buvo ištikimas klasikiniams rūbams. Net ir namuose visada nori būti pasitempęs ir gražiai apsirengęs. Bet kaip jo neaprengsi, turi savo tvirtą nuomonę ir skonį, tad man nebelieka nieko kito, kaip tik pildyti jo norus.“

Ilgaamžiškumo paslaptis

Sako, kad moterų klausti, kiek joms metų – nemandagu, o štai su vyrais yra kiek kitaip. S. Petrauskis pasakojo, kad daug kas stebisi, vos tik jis pasako savo amžių. Smalsu ir mums buvo sužinoti, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis: gal sportas, mityba, o gal puikus humoro jausmas?

Plungiškis senjoras kalbėjo, kad niekada jokiais sportais neužsiiminėjo, net į šokius nevaikščiojo. Tik jaunystėje labai mėgo važinėtis motociklu, o valgiui niekada nebuvo išrankus. Mėgstamiausias patiekalas – įvairios sriubos: rūgštynių, pieniška ir kitos. Kartais mėgsta ir pasmaližiauti, tam puikiai tinka medus ar saldainiai.

„Tėvukas yra visus savo draugus, brolius ir sesę pergyvenęs – nė vieno šiandien jau nebėra gyvo. Visada mums sakydavo, kad gyvens tiek, kiek ir jo mama – 87-erius metus, bet, kaip matome, pralenkė ir ją“, – pasakojo dukra.

Pasak jos, nenuostabu, kad aplinkiniai stebisi, iš kur pas jos tėvelį šitiek jėgų, nors sveikatos problemų per gyvenimą būta itin rimtų: nuo širdies ligų iki onkologinių susirgimų, stiprių chemijos kursų. Bet itin didelis noras kabintis į gyvenimą buvo stipresni už visas ligas.

O sykį, prieš dešimt metų, S. Petrauskiui ir sėkmės fortūna dosniai nusišypsojo – senjoras „Teleloto“ žaidime išlošė naujutėlaitį automobilį, jį pardavęs investavo į gyvenamąjį būstą.