Kūrėjos Vaivos Kvedaravičiūtės teatro ir muzikos tango

Menininkė įsitikinusi, kad  tai, kas ateina per lengvumą ir paprastumą, dažniausiai yra tai, kas džiugina tiek patį kūrėją, tiek žiūrovą.

„Žmonės, kurie eina į teatrą, eina į mūsų koncertus yra svarbiausia grandinė kūrybinėje veikloje”, – sako Vaiva. Talentinga moteris scenoje geba talpinti moteriškumą,  grožį, galią,  muziką, laisvę,  juoką ir meistriškumą.

Svarbiausia – grįžtamasis ryšys

– Kaip pristatytumėte savo įvairiapusišką veiklą?

– Pagal išsilavinimą esu profesionali aktorė bei taikomojo teatro magistrė. Tačiau mano veikla apima platesnį spektrą dalykų nei tik teatras ar vaidyba.

Taip, tai didžioji dalis visos veiklos, kuri trunka jau apie 12 metų, tačiau vien teatro man nebeužteko. Kai patekau į „Raudonos nosys“ komandą kaip gydytoja klounė, viskas kažkaip stojo į savo vietas.

Tad dabar beveik pusę laiko užima ir klounės vaidyba ligoninėse, senelių namuose, kitose programose, kurias vykdo ši organizacija. Jei prasmės klausimas teatre dar kartais susvyruoja, tai tą prasmę būdama klounė jaučiu visada.

Matyt, ir dėl to, kad rezultatą pamatai daug greičiau, užtenka vienos vaiko šypsenos, ir viskas stoja į savo vietas.

Žinoma, didelė  laiko dalis atitenka muzikinei veiklai su „Graži ir ta galinga“ grupės moterimis. Tai yra absoliuti laimė ne tik mums, bet ir žiūrovams.

Šita veikla užpildo dar vieną kertelę, kurioje telpa daug moteriškumo, grožio, galios ir laisvės būti scenoje, dalintis muzika, juoktis ir gauti labai gražų atgalinį ryšį. Žmonės, kurie eina į teatrą, eina į mūsų koncertus yra svarbiausia grandinė visoje kūrybinėje veikloje.

Teatre žavi jausmų pasaulis

– Kuo sužavėjo  aktorystė?

–Scenoje galima sukurti bet ką, ką tik įmanoma įsivaizduoti. Materializuoti tai, kas gimsta kažkur pasąmonėje, sapnuose, padaryti tai apčiuopiamą.

Galimybė dalyvauti  kūrybiniame viso to procese mane ir įtraukė. Ir, be abejo,  visas gyvas jausmų pasaulis, be kurio teatras nebūtų toks emociškai paveikus ir jaudinantis. 

Buvau didelė romantikė ir teatro idealizuotoja, matyt,  ir tai prisidėjo prie to, kad esu ten, kur dabar esu.

– Kokie vaidmenys, spektakliai Tau pačiai paliko didžiausią įspūdį?

– Turbūt niekada nepamiršiu labiausiai sukrėtusio ir kažkokią jautrią sielos dalį užkabinančio šviesaus atminimo E.Nekrošiaus spektaklio „Otelas“.

Iki šiol mano atmintyje  išliko Bagdono šokis su Dezdemona (E.Špokaite) pagal Zdenek Fibich kūrinį. Net ir dabar jo klausydama matau tą sunkų Otelo kūną, besiplaikstantį po sceną, rankose laikant plunksnos lengvumo moterį. Jie scenoje sukūrė tai, ko negalima paaiškinti žodžiais.

Tai buvo giliausių jausmų proveržis ir tą juto visi, sėdėję salėje. Pamenu po pirmo veiksmo negalėjau pakilti nuo kėdės, net drebėjau, ašaros kaip pupos byrėjo.

Kurti turi būti nesunku

– Esi Klaipėdos jaunimo teatro trupės narė. Kodėl būtent čia nukreipei savo energiją? Kaip apibūdintum jūsų repertuarą?

– Matyt, viskas natūraliai susidėliojo, kadangi jau antrame kurse mūsų Mokytojas V.Masalskis paskleidė idėja kartu kurti teatrą. Sukūrėme. Ir didžioji dalis mūsų liko čia. Pernelyg ir nekvestionavome tuo laiku, kokia teatro ateitis ir kas bus po 10-ties metų.  

Tiesiog kūrėme, vaidinome ir tikėjome, kad bus kažkas gero. Taip ir buvo – turime profesionalų teatrą, aktyviai vykdantį savo veiklą ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Tad, manau, jog tai galima vadinti sėkme. O mūsų repertuaras gana įvairus – nuo spektaklių kūdikiams iki klasikinių draminių kūrinių ar muzikinių spektaklių.

– Žiūrovai scenoje mėgaujasi spektakliais. O kas slypi už užkulisių? Kiek nuoseklaus darbo tam prireikia?

– Visada matant tik rezultatą, sunku įsivaizduoti, kas vyko iki tol. Šis darbas nėra lengvas. Jei prieš įstojant į aktorinį buvau daug dalykų apie tetarą suidealizavus, tai dabar viskas atrodo daug paprasčiau ir žemiškiau. Taip ir turi būti, o tą stebuklą susikuria jau pats žiūrovas.

Darbo prireikia daug, priklausomai, žinoma, nuo statomo spektaklio apimties, režisieriaus ir komandos. Kartais būna procesų, kur laiko nebeskaičiuojame, nes jo vis tiek yra per mažai.

Tuomet dirbame 12-13 valandų per dieną ir tikimės, kad viską spėsime. Žinoma, jog tai išvargina, bet jei darbas malonus, tai ir nuovargis taip nesijaučia. Aš tikiu, kad kurti neturi būti sunku. Tai, kas ateina per lengvumą ir paprastumą, dažniausiai yra tai, kas džiugina ir patį kūrėją, ir žiūrovą.

Moterų grupė „Graži ir ta galinga”

– Kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

– Mano tėtis buvo labai muzikalus, o mama labai mylėjo muziką. Tad jos mūsų šeimoje buvo tikrai nemažai, manau tai padarė įtaką ir mano muzikalumui. Ir žinoma muzikos mokykla. Turėjau nuostabią fortepijono mokytoją, Jūratę, kuri įskiepijo ne tik meilę muzikai, bet ir menui.

–  Kaip gimė projekto „Graži ir ta galinga” idėja? Kaip ją sekasi vystyti?

– Čia padėkos krenta mūsų kolegei Rugilei, kuri 2015 metais sukvietė mus ir pasakė – kuriam kažką, kas būtų mums pačioms smagu, nepriklausomai nuo jokio režisieriaus ir tik mes, moterys.

Taip susikūrė grupė „Graži ir ta kita“, vėliau tapusi „Graži ir ta galinga“. Manau, kad tai viena sėkmingesnių mūsų veiklų, tai parodo ne tik išpirkti bilietai, bet ir atgalinis ryšys iš žiūrovų (žinoma, didžiąją jų dalį sudaro moterys). Tarpusavyje kalbame, kad ir toliau norime kurti kartu, kad tai mus pačias džiugina ir įkvepia.

– Iš kur su komandos narėmis semiatės idėjų?

– Manau, kad iš gyvenimo ir viena kitos. Labai paprastai (šypsosi). Kurdamos kalbame, kas šiuo metu mus jaudina ir apie ką būtu įdomu ar reikalinga kalbėti scenoje. Turint tai mintyje, gimsta gražūs kūriniai.

Manau, jog mūsų kūryba papildo ir pagilina tai, kad visos penkios esame labai skirtingos, tad kiekviena galime įnešti savo spalvą į visą koncerto paletę . Vienu žodžiu – harmonija (šypsosi). Dėl to ir pabrėžiau svarbų grįžtamąjį ryšį – mes lygiai taip pat po koncertų išeiname ne pavargusios, o prisipildžiusios labai gražios energijos, kurią mums atidavė mūsų žiūrovai. Dėl tokio jausmo ir kuriame toliau.

– Kaip pati „pasikrauni” įkvėpimo, energijos kūrybinei veiklai?

– Aš pasikraunu judėdama. Bet kur, bet kokiu formatu. Ar tai būtu bėgimas, ar piligriminės šimtų kilometrų kelionės, ar tiesiog kelionės lėktuvais, traukiniais ar automobiliais – man tai būtina.