Miškuose išsūpuota meilė gargždiškius lydi jau 60 metų

Jaukiuose namuose Gargžduose sukaktuvininkus sveikino abi dukros, žentai, anūkai ir proanūkiai, kurie perima šeimos vertybes, matydami gražaus, darnaus šeimyninio gyvenimo pavyzdį.

Į kitą – nė akies krašteliu

Pasipuošusi balta trumpa suk­nute, kurią pasiuvo kaimo siuvėja, Vanda su Jonu prieš 60 metų žengė prie altoriaus Kelmės rajono Vidsodžio Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.

Vienintelę gyvenime priesaiką davę jaunavedžiai, sumainę ne auksinius žiedus, nes tokių tada neturėjo, grįžo į Vandos mamos namus Telšių rajone tarp miškų švęsti vestuvių.

„Vyras mane miške rado“, – spindinčiomis akimis žvelgdama į savo žmogų, nustebino Vanda, paklausta, kaip susipažino su Jonu. 

Netoli kaimyniniame Kelmės rajone gyvenęs 24-erių jaunuolis savo gyvenimo meilę 23-ejų Vandą sutiko šokiuose Vidsodyje. 

Metus padraugavę jaunuoliai susituokė. „Aš pati Jonui pasipiršau, – juokėsi Vanda. – Geras žmogus ir geras šokėjas buvo.“ 

„Mama yra sakiusi, jei kas šalia jos išrinktojo būtų pastatęs kitą jaunuolį ir jį auksais apipylęs, nė akies krašteliu nebūtų pažiūrėjusi“, – šypsojosi jaunesnioji Skrickų dukra Lina, kaip ir vyriausioji Vilma džiaugdamasi savo tėvų sutarimu ir meile visą gyvenimą.

Po 60 metų minėdami savo vestuvių deimantinę sukaktį, Vanda su Jonu prisiminė ne tik laimės akimirkas. Vandos tėvelį sušaudė vokiečiai, o mama sulaukė 105 metų ir trijų mėnesių, tačiau net 18 metų prikaustyta prie lovos buvo Vandos slaugoma.

Vis dėlto žvelgiant į šviesius ir besišypsančius sukaktuvininkų veidus atrodo, kad judviejų gyvenimas buvo ir yra gražus, darbai ir likimo skirti išbandymai – pakeliami, sutikti žmonės – geri. 

Smagiai jiedu prisiminė savo vestuves, į kurias susirinko daug giminių – vien palydą sudarė per 15 porų, žinoma, buvo ir piršliai, o grojo patys šauniausi Vidsodžio muzikantai. 

„Buvo linksma, šventėme daugiau nei dvi dienas“, – sakė Vanda ir Jonas. Jų vestuvių dieną primena ir fotografija iš metrikacijos skyriaus, ir viena kita išsaugota dovana.

Iš miško – į miestą

Po vestuvių šešerius metus jaunieji glaudėsi Vandos mamos ir močiutės namuose. Visi gražiai sutarė, draugiškai dirbo ūkio darbus, augino gyvulius. Jonas dirbo eiguliu miškų ūkyje. 

Tarp miškų gimė pirmoji Skrickų dukra Vilma. Kaime, kuriame tik penkios trobos, jai draugų nebuvo, vien senoliai, tad mergaitė malonino jų širdis. 

Kartais ir vieną kitą pokštą iškrėsdavo, bet net kaimynas, kuriam teko išlipti pro langą, kai jį namuose užsklendė Vilma, nepyko.

„Tėveliai auklėjo be pykčio. Kad toli nuo namų nenuklysčiau, sakydavo, jog mane gali pagauti lapė.

Pamenu, mėgau grybauti, bet toliau malkų krūvos neidavau ir tuoj dui namo, kad lapė nepagautų“, – juokėsi Vilma.

Kadangi name nebuvo elektros, o dukrai klampoti į mokyklą būtų tekę per mišką, Vanda su Jonu Vidsodyje pasistatė namą. 

„Deja, į jį taip ir neįsikėlėme. Giminaitis iš Gargždų pakvietė atvažiuoti ir kurtis čia. Nusipirkome pusę namo. 

Gimė Lina, o Vilma pradėjo Gargžduose lankyti mokyklą“, – naują gyvenimo etapą prisiminė Jonas, tada įsidarbinęs kranininku Gargždų statybos remonto valdyboje. 

Vanda rūpinosi namais, dukromis. „Dabar vaikus sunkiau auginti. Mes saviesiems padėdavome bliūdų, šaukštų, ir žaisdavo, pažiūri – tebebarškina“, – šypsojosi Vanda. 

Paaugusios dukros tapo mamos pagalbininkėmis: vasarą sodo sklype padėdavo skinti braškes, o miškuose – avietes ir mėlynes, tada vežti į Klaipėdos turgų.

Iš miesto – į kaimą ir atgal

Šeimai gyvenant Gargžduose, Jonui tekdavo pagal darbo sutartį padirbėti Plungės rajone, o netrukus ten pasiūlė statytis namą. 

Taip iš Gargždų Skrickai persikėlė į kaimyninio rajono Daugėdų kaimą (dabar Rietavo savivaldybėje) ir apie 30 metų ten gyvendami augino gyvulius, dirbo 4 hektarus žemės.

„Visą gyvenimą tėveliai daug dirbo. Tėvelis remontuodavo mašinas, traktorius. Atvažiuodavome ne tik per šventes, bet ir padėti per šienapjūtę, bulviakasį“, – pasakojo dukros ir prisiminė draugiškus kaimo žmones. 

Vos pamatydavo, kad bulves jų tėveliai kasa ar šieną grėbia, nekviesti atskubėdavo talkon. 

Lina su Vilma juokėsi, kad pabaigtuvės trukdavo ilgiau nei pati talka, o tėveliai buvo ir yra labai draugiški, vaišingi, jų namuose visada būdavo daug svečių, giminių, kaimynų. 

Nors gailu buvo palikti pačių rankomis pasistatytus namus, bet mąžtant jėgoms V. ir J. Skrickai persikėlė į Gargždus, kad būtų šalia dukrų. 

Vandos ir Jono namuose ir dabar nebūna tuščia, o kai švenčia vardadienius, pasak dukrų, linksma esą kaip ir per vestuves.

„Mūsų uošviai – labai šaunūs žmonės. Su jais linksma ir neįmanoma susipykti“, – sakė žentai Arvydas ir Artūras, o dukros pridūrė, kad visi draugai pavydėjo, jog jos turi tokius tėvelius, kad nė karto per gyvenimą negirdėjo nė vieno jų ginčo.

Ar taip nė karto per 60 metų Vanda su Jonu ir nesusipyko? „O ko čia pyktis, – ramiai atsakė Jonas, bet Vanda pripažino, kad buvusi smarki: – Jei vyras būtų kitoks, žiežirbos būtų lėkusios. Norint šeimoje sutarti, reikia mokėti vienas kitam nusileisti, pabūti mažesniam.“