„Dirbome prie Afrikos krantų. Mums pranešė į tiltelį, kad dingo vienas įgulos narys. Štormo metu gali nutikti nelaimė, žmogus iškristi už borto, bet jokio štormo nebuvo.
Mes beveik parą jo ieškojome ir jau manėme, kad įvyko tragedija, kai po 20 valandų jis išlindo iš triumo, kuriame buvo laikoma gofruotoji tara žuviai pakuoti.
Nors laive buvo draudžiama vartoti alkoholį, jis kažkur jo surado, prisigėrė ir miegojo triume“, - tokį nutikimą viename laive prisiminė V. Stankevičius.
Kalbiname Lietuvos jūreivystės akademijos direktorių Vaclavą Stankevičių, dirbantį paskutines dienas.
Iš kur esate kilęs? Iš kokios šeimos?
1954 metais gimiau Baltarusijoje, tėvai - baltarusiai. 1958 metais, kai aš dar buvau mažas, mūsų šeima pervažiavo į Lietuvos teritoriją.
Aš šito vaikystės laikotarpio neprisimenu. Noriu pabrėžti, kad esu gimęs Baltarusijoje, bet užaugęs Lietuvoje.
Taigi esu daugiau nei integruotas į jos gyvenimą. Mano valstybė - Lietuva.
Esu ir gimęs kaime, ir augau Vilniaus rajone, Buivydžių kaime. Mano tėvas buvo mechanikas, atsakingas už visą kolūkio techniką - traktorius, kombainus ir t. t. Mama, kadangi mūsų šeima buvo gana didelė - augo 7 vaikai - darbavosi namuose.
Kuo norėjote būti užaugęs?
Vaikystėje reikėjo daug dirbti, ne tik lankyti mokyklą. Todėl man norėjosi ištrūkti iš kaimo.
Daug skaitydavau ir dabar skaitau - toks mano pomėgis - ir visada įsivaizduodavau, kad valdau lėktuvą arba laivą. Ir taip nutiko, kad man gyvenime teko valdyti laivus.
Kur jūs mokėtės baigęs vidurinę mokyklą?
Atvažiavau į uostamiestį, įstojau į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, tada taip ji vadinosi.
Ją baigęs 1974 metais įgijau laivavedžio specialybę ir pradėjau dirbti įvairiuose laivuose, plaukiau į jūrą.
Kur atlikote pirmą praktiką?
Įvairiuose laivuose. Pirmą krikštą gavau plaukiojančiojoje bazėje „Tarybų Lietuva“, su ja dirbome prie Kanados krantų.
Gana rimtas išbandymas buvo dirbant vidutiniame žvejybos traleryje Šiaurės jūroje.
Paskui patekau į transportinį refrižeratorių „Kazys Preikšas“, gabenome šaldytą žuvį į Ispaniją ir į Afriką.
Kokia buvo pirma jūsų darbovietė, koks pirmas laivas, kai pradėjote dirbti?
Pirma mano darbovietė buvo Refrižeratorinio laivyno bazė. Pirmas mano laivas, kuriame dirbau kaip kapitono padėjėjas, - plaukiojančioji bazė „Palanga“.
Paskui pradėjau kilti karjeros laiptais ir dirbau įvairiuose laivuose. Plaukiančioji bazė „Kovinė šlovė“ buvo pirmas mano laivas, su kuriuo 1985 metais išplaukiau iš Klaipėdos į reisą kaip kapitonas direktorius.
Ką prisimenate iš to pirmo reiso, kai tapote kapitonu? Ar drebėjo rankos?
Nedrebėjo. Jau turėjau patirties, be to, pasitaikė puikūs šturmanai ir mechanikai, mačiau, kad jie geri specialistai.
Dirbome prie Angolos krantų, reisas buvo labai sėkmingas. Po šešių mėnesių sugrįžome į Klaipėdą su labai gerais rezultatais.
Sovietmečiu reikėjo įvykdyti planą ir nuo to labai priklausė visos įgulos atlyginimas. Man, kaip kapitonui, atidirbusiam tik pirmą reisą, buvo labai smagu pasiekus tokių rezultatų.
Koks reisas labiausiai įsiminė?
Teko būti su plaukiojančiąja baze „Kovinė šlovė“ Norvegijos fiorduose.
Juose dirbti su tokiu nemažu laivu buvo labai sunku, nes šalia krantas, uolos.
Buvo tikrai pavojingų momentų, kai teko gerai paprakaituoti laviruojant gana uždaroje akvatorijoje, bet viskas baigėsi sėkmingai. Aš iki šiol prisimenu tuos Norvegijos fiordus.
Kokie jūsų prisiminimai apie štormus?
Štormai jūrininkui - įprastas darbo režimas. Jie stebino tik per pirmus reisus, kai buvau jaunas, visiškai žalias ir atlikau praktiką.
Pradėjo štormuoti, siūbuoti laivą, teko kelias dienas sirgti jūros liga. Tai normalu, tokių nuotykių patyrė vos ne kiekvienas jaunas jūreivis.
Kiek metų jūs išdirbote jūroje?
Nedaug, tik 17 metų. 1991-ųjų rugpjūtį grįžau iš paskutinio savo reiso, nors tada dar nežinojau, kad jis bus paskutinis.
Tuo metu žvejybos laivyne buvo suirutė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jos valdžia neturėjo supratimo, kaip reikia tvarkytis su laivynu.
Aš tada nutariau išbandyti save krante ir pradėjau dirbti bendrovėje Klaipėdos transporto laivyne, kuriame išdirbau aštuonerius metus - nuo 1992 iki 2000 metų, kai buvau išrinktas į Lietuvos Seimą.
Kokie skaudžiausi jūsų prisiminimai, susiję su jūrininkais?
Mano darbo jūroje laikotarpis buvo gana sėkmingas. Ačiū Dievui, jokių avarijų mano laivai nepatyrė tada, kai aš buvau kapitonas, atsakingas už viską.
Skaudžiausias dalykas nutiko tada, kai jau dirbau krante, Klaipėdos transporto laivyne - su visa įgula nuskendo transportinis refrižeratorius „Linkuva“.
Kaip jums sekėsi dirbti Seime? Jūrininkai iki šiol mini jus geru žodžiu ir prisimena jus kaip Seimo narį, daugiausiai padariusį gero jų labui, jų manymu, kito tokio iki šiol nėra.
Politika mane visada domino, ja domiuosi dar ir dabar. 1997 metais buvau išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą.
Būdamas jos narys 2000-aisiais dalyvavau rinkimuose į Seimą ir buvau išrinktas. Antrą kartą rinkimuose dalyvavau 2004 metais ir vėl buvau išrinktas. Seime dirbau dvi kadencijas - nuo 2000 iki 2008 metų.
Vienas Seimo narys nelabai ką gali padaryti, nes tai priklauso nuo viso Seimo, nuo Vyriausybės institucijų.
Per tą aštuonerių metų laikotarpį daug gero padaryta ne tik jūrininkams, bet ir Klaipėdos miestui.
Ir tai pasiekta ne tik mano dėka. Dabar jau, ko gero, mažai kas prisimena, kad tada Seime buvo neoficiali klaipėdiečių frakcija, kuriai priklausė Aldona Staponkienė, Irena Šiaulienė, Egidijus Skarbalius, Vytautas Grubliauskas, Eligijus Masiulis, Jurgis Utovka.
Nors buvome iš skirtingų partijų, bet visi mes norėjome padėti Klaipėdai, jos įstaigoms - ir Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai, ir Klaipėdos universitetui.
Ką pavyko pasiekti jūrininkų labui?
Jiems buvo sumažinti mokesčiai. Aš jūrininkas, jų aktualijos man buvo žinomos.
Bet vienas Stankevičius nebūtų galėjęs nieko padaryti. Prie darbo jūrininkų labui labai stipriai prisidėjo Lietuvos laivų savininkų asociacija ir Lietuvos jūrininkų sąjunga.
Tada daug padarėme, bet ne viską, ne viskam Seimas pritarė. Bet jūrininkų aktualijos tuo laikotarpiu labai garsiai skambėjo.
O trečiajai kadencijai jau nebebuvote išrinktas į Seimą?
Tada žiniasklaida rašė, kad Stankevičius nepateko į Seimą, bet aš nedalyvavau rinkimuose.
Per tas dvi kadencijas Seime aštuonerius metus dirbau Užsienio reikalų komitete.
Per pirmą kadenciją, kai Lietuva dar nebuvo priimta į NATO, man buvo patikėtos gana svarbios politinės NATO reikalų komisijos pirmininko pareigos.
Tada daug dirbau su Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijomis. 2004 m. kovo 29 d. Lietuva buvo priimta į NATO.
Turėdamas tokią patirtį pamaniau, ar nepabandžius padirbėti Užsienio reikalų ministerijoje.
Pakalbėjau su tuometiniu ministru Petru Vaitiekūnu, jis pritarė. Perėjau visas atrankas ir buvau priimtas į Užsienio reikalų ministeriją 2009 metais. Pirmas mano paskyrimas buvo generaliniu konsulu į Kaliningradą.
Juo dirbau penkerius metus. Po Kaliningrado buvau paskirtas į Lenkiją ir ketverius metus dirbau Seinų konsulato vadovu.
Seinuose sulaukiau pensinio amžiaus. Kai man sukako 63 metai ir 8 mėnesiai, pagal įstatymą aš jau negalėjau dirbti užsienio reikalų sistemoje.
Kadangi dar turėjau daug energijos ir man dar norėjosi dirbti, dalyvavau konkurse renkant Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorių ir buvau išrinktas.
Pradėjau dirbti nuo 2019 metų birželio 28 d. Netrukus bus lygiai šešeri metai, kai aš einu šitas pareigas.
Kada paliekate akademiją?
Kalbant jūreiviškais terminais, liepos pabaigoje išeinu į autonominį plaukiojimą - perduosiu visus savo reikalus naujam direktoriui.
Manau, man laikas žengti tokį žingsnį. Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla tapo jau akademija. Jai reikalingas naujas, turintis kitokį mąstymą ir galimybes vadovas.
Išeinate todėl, kad baigėsi jūsų kadencija?
Mano kadencija turėjo baigtis jau prieš metus - 2024 birželio 28 d., nes darbo sutartis su manimi buvo pasirašyta penkeriems metams.
Tačiau kadangi Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla pradėta reorganizuoti, jungti su Vilnius TECH, mano darbo sutartis buvo pratęsta dar metams.
Rugpjūtį man sukaks 71 metai, todėl manau, kad akademijai turi vadovauti kitas žmogus.
Esu labai dėkingas akademijos kolektyvui už tuos šešerius metus. Pradėjau dirbti švietimo įstaigoje neturėdamas patirties.
Ypač noriu padėkoti Rimai Mickienei, kuri ketverius metus buvo vienintelė mano pavaduotoja. Ji labai daug nuveikė, kad aš savo darbe padaryčiau teisingus sprendimus.
Ar esate numatęs savo įpėdinį?
Tai Vilnius TECH rektoriaus prerogatyva, tai jo galvos skausmas.
Kokius reikšmingesnius akademijos gyvenimo etapus, be reorganizacijos, galėtumėte išskirti?
Šiemet rugsėjį bus pradėtos dvi visai naujos mokymo programos, atsiras keturios naujos specializacijos, kurios turėtų būti patrauklios abiturientams. Dabar ruošiamės kompetencijų centro statyboms.
Liepą, kai perduosite savo reikalus kitam akademijos vadovui, ką ketinate veikti toliau?
Man dar norėtųsi imtis kokios nors veiklos, o kokia ji galėtų būti, laikas parodys.
Kuris iš visų jūsų darbų buvo sunkiausias ar reikšmingiausias?
Tiesą sakant, visi mano darbų etapai man labai patiko. Jūra - mano savanoriškas pasirinkimas: šiokią tokią karjerą padariau - iš kaimo vaikėzo tapau kapitonu direktoriumi didžiuliame laive.
Be darbo Seime nebūčiau galėjęs tapti diplomatu. Darbas diplomatijos srityje - puiki patirtis.
Esu dėkingas likimui, kad dešimt metų galėjau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje.
Gana sudėtinga buvo dirbti švietimo srityje. Studijavau Klaipėdos jūreivystės mokykloje, paskui mokiausi dviejuose fakultetuose Kaliningrado institute, bet nebuvau švietimo srities specialistas.
Todėl tas laikotarpis man pasirodė esąs gana sudėtingas turint omenyje ir mokyklos reorganizaciją.
Ar Klaipėdoje pakankamai skiriama dėmesio jūrininkams?
Dabar yra kam pasirūpinti jūrininkais. Jiems dėmesio Klaipėdos regione skiriama tikrai daug.
Gerai dirba Lietuvos jūrininkų sąjunga, Lietuvos laivų savininkų asociacija, Jūrų kapitonų asociacija.
Situacija yra žymiai geresnė nei buvo prieš 10-15 metų. Jūrininkai negali skųstis, kad Klaipėdos savivaldybė nesirūpina jais. Meras Arvydas Vaitkus yra jūrininko sūnus.
Kokia jūsų šeima. Kiek turite vaikų?
Mano šeima - aš, žmona Rima ir du sūnūs. Abu jie ne jūrininkai, dirba skirtingų šalių įmonėse, užsiima verslu.
Koks jūsų hobis? Kaip jūs pailsite po sunkaus darbo?
Skaitau knygas, kartais sportuoju.
Kokia jūsų svajonė?
Džiaugiuosi, kad per tuos 70 metų man pavyko kartu su kolegomis kai ką padaryti.
Vertinant dabartinę geopolitinę situaciją, kai pasaulis yra labai neramus, mano didžiausia svajonė - kad Lietuva būtų ramus kraštas be karinių konfliktų.
Visada įsivaizduodavau, kad valdau lėktuvą arba laivą. Ir taip nutiko, kad man gyvenime teko valdyti laivus.
Vienas Seimo narys nelabai ką gali padaryti, nes tai priklauso nuo viso Seimo, nuo Vyriausybės institucijų.
Šiokią tokią karjerą padariau - iš kaimo vaikėzo tapau kapitonu direktoriumi didžiuliame laive.
Esu dėkingas likimui, kad dešimt metų galėjau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą