Jūrinių specialistų mažėja: nieko nedaryti negalima

„Į jūrą galima įbristi pliaže, bet į ją galima pažvelgti nuo pirso, nuo molo, nuo jūros vartų, nuo laivo denio. Kol kas daugeliui mūsų laivas yra tik gražus taškelis horizonte. Bandome deklaruoti, kad esame jūrinė valstybė, bet esame pliažinė valstybė. Jeigu norime, kad ateinančios mūsų kartos būtų ne pliažinės, o jūrinės kultūros atstovai, pradėkime bent ką nors daryti“, - ragina Klaipėdos Pauliaus Lindenau mokymo centro direktorius Egidijus Skarbalius.

„Žinoma, svarbu, ar mokykloje bus analizuojamas tik Jono Biliūno apsakymas “Brisiaus galas„, ugdantis žmogaus jautrumą, ar ir jūrinė tematika. Vargu ar atsiradus jūrinėms temoms mokyklose bus sustabdytas besirenkančiųjų jūrines profesijas skaičiaus mažėjimas, bet bent jau galėsime pasakyti, kad kažką darėme“, - teigia Lietuvos laivų savininkų asociacijos (LLSA) vykdomasis direktorius Gintautas Kutka.

Geografijos vadovėliuose - pasenusi informacija

G. Kutka sako pastebėjęs geografijos vadovėlyje pateiktą pasenusią informaciją apie Klaipėdos uostą. Tada nusprendė važinėti į mokyklas, į geografijos pamokas.

Dauguma Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentų būna iš Klaipėdos, Šilutės, Skuodo, bet, pasak LLSA vykdomojo direktoriaus, Klaipėda patrauklumo studentams atžvilgiu pralaimi Kaunui ir Vilniui.

„Mokyklose reikalingas platesnis požiūris į tai, ką matome už horizonto. Manau, turime jūrines profesijas populiarinti per mokymo programas“, - sako G. Kutka.

Jis 100 proc. pritaria pakartotiniam LJS kreipimuisi. Turint omenyje, kad biurokratijos smagratis sukasi sunkiai, mokymo programų sudarymas, susijęs su naujų vadovėlių leidyba, bus gana ilgas procesas, jam reikės mažiausiai trejų penkerių metų.

Nori jūrininkų iš trečiųjų šalių

LLSA jau seniai siūlo keisti dabar galiojantį Prekybinės laivybos įstatymą. Pagal jį 50 proc. laivo, plaukiojančio su Lietuvos vėliava, įgulos narių turi sudaryti Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės piliečiai. Iš trečiųjų šalių galima įdarbinti tik 50 proc. įgulos narių. Kadangi jūrininkų skaičius po truputį mažėja, LLSA siūlo didinti leistiną įdarbinti jūrininkų iš trečiųjų šalių skaičių, o LJS tam labai priešinasi.

„Jauniems žmonėms tinka darbo grafikas, kai mėnesį dirbama jūroje, o mėnesį ilsimasi. Norinčių dirbti linijinėje laivyboje žmonių dar galima rasti, o trampiniuose laivuose, kuriuose darbo kontraktai sudaromi ir penkiems, ir net šešiems mėnesiams, be galo sunku. Jūrininkų trūksta ir žvejybos laivynui“, - sakė LLSA atstovas.

Jo teigimu, jau ne vienerius metus nesuformuojamos jūreivių grupės Klaipėdos Pauliaus Lindenau mokymo centre. „O ką reikės daryti, kaip nebebus senosios kartos? Mes samdome Ukrainos, Rusijos, Sakartvelo piliečius, kito varianto neturime. Žinoma, dabar stengiamasi įgulas formuoti taip, kad viename laive nesusidurtų ukrainiečiai su rusais“, - sakė pokalbininkas.

„Laivuko nėra“

"Tikrai galime situaciją keisti. Imkime kad ir mokyklines užduotis - apskaičiuoti greitį ar kelią iš punkto A į punktą B. Vadovėlyje parodyta arba karvutė, arba traktoriukas, o laivuko nėra.

Kodėl lietuviai galvoja, kad jie gyvena žemdirbių krašte? Lietuva - jūrinė valstybė. Manau, kad jūrinės tematikos populiarinimas yra labai reikalingas. Tada jau pradinėse klasėse vaikutis žinotų, kad galima ne tik ganyti karvutę, valdyti traktoriuką, bet ir laivuką. Taip po truputį mes populiarintume jūrininko profesiją", - sako Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) direktorius Vaclavas Stankevičius.

Pasistūmėta į priekį

Palyginti su pirmaisiais nepriklausomybės metais, Lietuva jūrinėje srityje jau gerokai pasistūmėjo į priekį. "Atsirado Klaipėdos jūrų kadetų mokykla. Mes su ja bendradarbiaujame. Mūsų instruktoriai moko vyresnių klasių kadetus irkluoti, buriuoti.

Žiūrėjau, kaip kadetai irkluoja Danės upe, paskui paklausiau: „Tai kur, vyrai, stosite?“ Vienas pasakė, kad nori į Lietuvos karo akademiją, o vis kiti - į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Toks dalykas mane labai džiugina. Jūrininkų bendruomenė šiuo metu labai aktyvi. Manau, viskas eina ne tokia jau bloga kryptimi. Gaila, kad Seime nebėra Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos", - kalbėjo V. Stankevičius.

Nebėra langas į pasaulį

LAJM direktorius neneigė, kad studentų šioje mokymo įstaigoje mažėja. Situacija jų skaičiaus atžvilgiu jau stabilizuota, bet užsieniečių dėka. „Mes išėjome į tarptautinį lygmenį, kviečiame užsienio studentus. Jie pas mus atvažiuoja ir mokosi“, - kalbėjo mokyklos direktorius.

- Bet studijuojančių mūsų šalies piliečių po truputį mažėja. Gyvenimas Lietuvoje darosi vis labiau proeuropietiškas, mąstymas taip pat. Galimybių mūsų šalies jaunimas turi daug. Jis gali rinktis šalį, kurioje nori studijuoti, kurioje dirbti, ir jam nebūtina eiti į jūrą.

Kai aš studijavau, Klaipėdos jūreivystės mokykla buvo langas į pasaulį, o dabar galimybių kur kas daugiau."

Reikia pamokyti mokytojus

"Pirminis žmogaus tapatybės formavimasis vyksta nuo dvejų iki penkerių metų, o kitas etapas - pradinėse klasėse. Jeigu mes skaičiuojame tik morkas, matuojame atstumą nuo namo iki namo, jeigu užduotyse, privalomojoje literatūroje marinistinės temos nėra, tai apie kokį marinistinių tradicijų puoselėjimą ir formavimą galima kalbėti?

Todėl ir vaikai, kaip ir suaugusieji, jūrą vertina kaip pliažą. Pagrindinis dalykas yra suvokti, kad jūra ne tik skalauja pliažus, kad ji yra kur kas daugiau. Bet tai reikia ugdyti. Vien jūrinės pakraipos mokyklos, Jūrininkų sąjunga ar Jūrų kapitonų asociacija to nepadarys", - sako E. Skarbalius.

Pasak jo, prieš pradedant mokyti vaikus, reikia pamokyti mokytojus. „Jeigu mokytojas apie jūrą turi supratimą kaip apie pliažą, nes jo, kaip ir vadovėlio autoriaus, niekas nemokė kitų dalykų, ko jis išmokys mokinius?“ - klausia mokymo centro direktorius.

Jo manymu, pirmiausia Seimo nariai turi prisiminti, kad, be žemiškų, yra dar ir jūrinių dalykų. „Šiandien laivyba yra prijungta prie ratų. Žuvis mes importuojame. Didiname mokesčius laivų statybos pramonėje, kai viena darbo vieta laivų statybos srityje sukuria dar 10 darbo vietų mieste. Mes neišnaudojame to potencialo, kurį turime. Mes vaikystėje svajojome būti ir laivų kapitonais, ir kosmonautais, o šiais laikais didžiausia svajonė - būti milijonieriumi“, - situaciją apibūdino pokalbininkas.

Fakultatyvas būtų gerai

Klaipėdos universiteto profesoriaus Vytauto Paulausko manymu, jeigu būtų mokyklose koks nors savanoriškas variantas, kažkas tokio kaip fakultatyvas, tada gal ir būtų gerai, nes priversti visų negalima.

"Vargu ar kas nors sutiks, kad būtų įvestas privalomas jūrinės tematikos kursas ar pamoka jūrine tematika, mat to gali prašyti ir kitų specialybių, pavyzdžiui, šaltkalvių, atstovai, - savo nuomonę išsakė profesorius.

- Jeigu atsirastų norinčiųjų lankyti tokį fakultatyvą, tai būtų labai geras šitos profesijos populiarinimas. Reikėtų gerai parengti programą, kad būtų dėstoma ne vien tik teorija, bet ir praktiniai dalykai, kad vaikai galėtų pasiplaukioti, pakeliauti ir pan. Tai būtų ne tik ministerijų, bet ir jūrinės visuomenės darbas."

Įtakos turi aukštesnis gyvenimo lygis

Pasak profesoriaus V. Paulausko, esminės problemos yra dvi. Vienas dalykas, Lietuvoje mažėja vaikų, o kitas - kuo aukštesnis gyvenimo lygis, tuo mažiau žmonių nori dirbti sudėtingesnėmis sąlygomis. Taip buvo visada ir visur, nieko naujo čia nėra.

Pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje tos specialybės buvo labai populiarios, dideli konkursai stojant, nes joje pragyvenimo lygis buvo gana žemas. Kitas dalykas - egzistavo uždara sistema, tad daug kas norėjo pasižiūrėti pasaulio. O viena iš realiausių galimybių tada buvo plaukti į jūrą. Šiais laikais laivuose jūrininkais dirba daug filipiniečių, pakistaniečių, indų, nes tose šalyse gyvenimo lygis yra gana žemas.

V. Paulausko manymu, kardinaliai pakeisti situacijos, ko gero, jau negalėsime, bet kažkiek pagerinti, - taip. Pasak jo, ypač reikėtų atkreipti dėmesį į rajonus, nes gyvenimo lygis didžiuosiuose miestuose yra vis tiek aukštesnis.

Prievarta nieko nepasieksi

Arnoldas Šileika, Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas, buvęs Klaipėdos universiteto tarybos pirmininkas, mano, kad prievarta ko nors pasiekti šiais laikais neįmanoma. Jo manymu, galbūt geriau skleisti tų profesijų romantiką, pasakoti apie jūrinę kultūrą, apie tai, ko žmonės, pasirinkę jūrinę kryptį, galėtų tikėtis.

Reikėtų propaguoti gerus pasiekimus studijuojant ir imantis veiklos gyvenime. Tik taip galima sudominti žmones ir išlaikyti tam tikrą besirenkančių jūrines studijas skaičių. Jo teigimu, tas skaičius mažėja visur - ir Europoje, ir pasaulyje. Dabartiniame pasaulyje yra kur kas daugiau galimybių siekiantiems materialinės gerovės ar darantiems karjerą ir būnant krante, nereikia sunkiai dirbti, atitrūkti nuo šeimos.

„Ar reikia to mokytis visiems priverstinai, nes tikrai ne visiems to prireiks, abejoju. Yra kitų būdų, kaip propaguoti jūrinę kultūrą, jūrines profesijas. Jau turime universitetinę gimnaziją, “Baltijos„ gimnaziją, kurioje yra inžinerinės klasės. Žinoma, mokyklų, kuriose būtų inžinerinė ar jūrinė kryptis, galėtų būti ir daugiau“, - „Vakarų ekspresui“ sakė A. Šileika.

Reikėtų labiau propaguoti Klaipėdą

"Nepatrukdytų, jeigu mokymo programose būtų ir jūrinių dalykų, ne vien tik sausumos. Bet tai situacijos, aišku, neišgelbės. Kur kas platesnė su tuo susijusi problema yra ta, kad konkuruoja mokslo sritys - socialiniai, medicinos ir technologijų mokslai.

Paradoksas. Baigę technologijų mokslus žmonės labai lengvai gauna darbą, bet stojančiųjų jų mokytis Lietuvoje per pastaruosius ketverius, penkerius metus sumažėjo labai stipriai. Taip yra ne vien tik mūsų šalyje, bet ir daugelyje Europos šalių. Dabar matomas didesnis susidomėjimas socialiniais mokslais, o tiksliaisiais - mažesnis. Jūrininkų mokslai yra technologiniai", - sako profesorius dr. Viktoras Senčila, Klaipėdos universiteto Jūrinių ir gamtos mokslų fakulteto dekanas.

Jis mano, kad dabar mums reikėtų labiau propaguoti Klaipėdą ir daryti ją įdomesnę jaunimui. Problema ta, kad labai daug klaipėdiečių išvažiuoja mokytis kitur - į Vilnių, Kauną. Ko gero, veikia didelių miestų trauka. Kaip ir prieš 20 ar 50 metų didžiausią abiturientų skaičių surenka Vilniaus universitetas. Pasak profesoriaus, galbūt jaunuoliai nori laisvės, pabėgti nuo tėvų, turėti daugiau galimybių vaikščioti į koncertus.

„Mums reikėtų Klaipėdoje vystyti kultūros centrus, organizuoti koncertus, įrengti ledo areną ir kt., kad uostamiestyje būtų įdomiau gyventi“, - mano V. Senčila.