Klaipėdos universiteto biogeochemikas dr. M. Žilius: apie nemažėjančią Kuršių marių taršą biogenais,  patarimus saugant aplinką  ir žavingą Klaipėdos vėją

„Atstumai greitai įveikiami netgi dviračiu ar pėstute. Į eismo spūstis čia retai pateksi. Ir tikrai nepajusi tokio vėjo niekur kitur, kaip čia, Klaipėdoje. Tas šėlstantis vėjas nuo jūros žavi“, – sako daugiau nei 20 metų Klaipėdoje gyvenantis biogeochemikas dr. Mindaugas Žilius.

Jau keletą metų jis vadinamas vienu žinomiausių Kuršių marių tyrėjų Lietuvoje ir vadovauja Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto Pajūrio aplinkos ir biogeochemijos laboratorijai. Dr. M. Žilius papasakojo, kas jį taip patraukė link Ekologijos ir aplinkotyros studijų, kas šiuo metu labiausiai teršia Kuršių marias ir ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad vandens būklė būtų kuo geresnė.

Papasakokite, kaip  prasidėjo jūsų profesinis kelias?

Į Klaipėdą studijuoti atkeliavau iš netoliese esančio miestelio Plungės rajone. Mokykloje geriau sekėsi gamtos mokslai – chemija, fizika, biologija. Kažkaip jie buvo arčiau širdies, patiko juos mokytis. Pagal tai pasirinkau ir egzaminus.

Be to, visoje Lietuvoje buvo rengiamos ekologinės iniciatyvos, reikėjo įvertinti upelio vandens išvaizdą, išmatuoti lietaus rūgštingumą ir pan., su keliais moksleiviais iš klasės važiuodavome į kasmetines vasaros stovyklas.

Tas noras tyrinėti aplinką kaip šešėlis mane persekiojo nuo mokyklos. Ne visuomet sąmoningai suvokdamas judėjau link to, kuo dabar užsiimu.

O kaip atsidūrėte uostamiestyje?

Po egzaminų viena iš krypčių buvo studijuoti mediciną dabartiniame Lietuvos sveikatos ir mokslo universitete, kitas variantas – galbūt chemijos inžineriją, na ir trečias pasirinkimas – ekologijos ir aplinkotyros studijos Klaipėdos universitete (dabar šios studijos integruotos į Biologijos ir jūrų biotechnologijos bakalauro programą).

Likimas susiklostė taip, kad atsidūriau Klaipėdoje. Tuomet miestas pasirodė labai žavingas. Uosto kranai, skraidantys jūriniai paukščiai, jūros ošimas. Viskas atrodė labai įdomu ir savita. Čia baigiau bakalaurą, magistrą, o doktorantūroje atsiskleidė visa aistra mokslui.

Iš tiesų, pirmieji studijų metai buvo lengvi su turimu žinių bagažu, vėliau buvo ir studijų, ir studentavimo. Pradėjome su bendraminčiais savanoriauti Lietuvos jūrų muziejuje, kur teko dirbti tiek su gyvūnais, tiek ir domėtis jūriniais ir koraliniais akvariumais. Jūrų muziejuje praleidau net 14 įdomių metų.

Biogeochemikas – ypač reta profesija. Kas pastūmėjo į šią sritį?

Bakalauro darbe tyrinėjau smulkius graužikus – pelėnus, magistro darbe teko pasukti į vandenį, tyrinėti jūros dugną, kuris pilnas augalų, moliuskų ir akmenų, o jų visuma sudaro biogeninius rifus. Doktorantūroje taip jau susiklostė, kad pradėjau plėtoti vandenų biogeochemiją.

Tai mokslas, analizuojantis įvairiausių medžiagų, junginių, molekulių virsmus į skirtingas formas, kurios vyksta spontaniškai dėl savaime vykstančių reakcijų arba bakterijoms padedant. Tie procesai gali vykti vandenyje, ar dugno nuosėdose, ar pačiuose gyvūnuose.

Ne vienerius metus dirbate Jūros tyrimų institute, vadovaujate vienai moderniausių laboratorijų Lietuvoje.

Jūros tyrimų institutas atsirado panašiai tuo pačiu metu, prieš 30 metų, kaip ir Klaipėdos universitetas. Nuo trijų žmonių, kurie įkūrė institutą, iki 150 darbuotojų dabar, nemažai dirbančių nuotoliniu būdu visame pasaulyje. Fokusuojamės į keletą sričių.

Pavyzdžiui, kaip keičiasi jūros ir priekrantės ekosistemos. Atliekame ir biogeocheminius tyrimus, ir matematinį modeliavimą. Mes vieninteliai taikome palydovinių metodų vertinimą, tad galime stebėti ir analizuoti, kaip intensyviai žydi vanduo jūroje ar mariose. Institute taip pat plėtojama ir akvakultūra bei mėlynosios technologijos.

Ieškoma sprendimų, kaip galima sukurti ir greičiau užauginti jūrų produkciją. Pavyzdžiui, remiantis įvairiais eksperimentiniais būdais auginti krevetes ir stebėti, kaip jos padeda sumažinti teršalų kiekį.

Kokius aktualiausius klausimus keliate dabar?

Mūsų tyrimų skalė apima ne tik Kuršių marias. Mes vykdome tyrimus nuo Arkties iki atogrąžų pakrantės Brazilijoje. Artimiausiomis dienomis jau antrąjį kartą grįžta mano doktorantas iš Arkties. Jis tyrinėja, kas vyksta dėl tirpstančių ledynų atsiradusiuose naujuose vandens telkiniuose.

Pati gražiausia ir artimiausia mūsų tyrimų vieta yra Kuršių marios. Vandenų biogeochemijos grupė vertina, kiek Kuršių marios gali apvalyti vandenį, kiek galima sulaikyti maistinių medžiagų, kurios patenka iš Nemuno upės ir keliauja į Baltijos jūrą.

Kita kryptis – analizuojame ftalatus. Tai ne tik viena gausiausiai naudojamų medžiagų plastiko gamyboje, chemijos pramonėje, bet ir mūsų kasdieniame gyvenime. Stebime jų patekimo kelius į Kuršių marias, kaip ftalatai pasiskirsto ir degraduoja.

Taip pat tyrinėjame vandens bestuburių gyvūnų ir bakterijų draugystę, kuri padeda apvalyti vandenį. Pavyzdžiui, dvigeldžiame moliuske – dreisenoje aptinkamos aktyvios bakterijos, kurios paverčia įvairius junginius nekenksmingais. Taip pat stebime bakterijų ir mikrobų procesus.

Kas labiausiai teršia Kuršių marias?

Vienas didžiausių taršos šaltinių yra intensyvėjanti ir besikeičianti veikla žemės ūkyje ir iš jo atkeliaujančios maistinės medžiagos. Todėl reikia ieškoti priemonių, kaip tai spręsti. Be to, vis dažniau atsiranda ir naujų teršalų, kurie patenka ne tik iš pramonės, bet iš namų ūkių.

Naujausi teršalai, kuriems pastaruoju metu skiriama daugiau dėmesio – jau minėti ftalatai, taip pat vaistų likučiai, kurie patenka į Kuršių marias. Juos gana sudėtinga išvalyti valymo įrenginiuose ir jie keliauja į Baltijos jūrą. Pavyzdžiui, vartojant kontraceptikus ar skausmą malšinančius vaistus, tik dalį jų pasisavina organizmas, o visa kita keliauja į tualetą ir valymo įrenginius. Tai nauji iššūkiai, apie kuriuos prieš dešimtmetį beveik niekas nekalbėjo.

Ką žmonės turėtų daryti, kad jūrų ar marių vandens užterštumas būtų mažesnis?

Pramonė į vandenį išleidžia gana specifinius teršalus, kurių poveikis iki šiol mažai žinomas. Antra, pasitaiko atvejų, kai kompanijos išleidžia nevalytas nuotekas, kurios tiesiogiai patenka į vandens ekosistemas.

Kiekvienas turime pradėti nuo savęs ir nežiūrėti į kaimyną. Reikia mažiau naudoti plastiko, iš kurio atsipalaiduoja tie patys ftalatai. Antra, reikia daugiau kompostuoti maisto atliekas ir nemesti jų į kanalizaciją. Valymo įrenginiai ir taip itin apkrauti.

Naujausia tendencija – didėjantys išmetamų kaukių kiekiai, jų sankaupos jau auga. Po to keisto pusantrų metų žmonijai laikotarpio jie tampa nemenku iššūkiu.

Kaip atrodo jūsų darbo diena? Ar visą laiką praleidžiate laboratorijoje?

Mano diena netelpa į tradicinį aštuonių valandų formatą. Iki pietų stengiuosi skirti laiko rašymui, skaitymui, domėjimuisi naujausia literatūra, tyrimais. Vėliau laboratorijos reikalai – iki dviejų valandų.

Darbas su doktorantais, visų eksperimentų ir mėginių analizė, pasitarimai su kolegomis. Pastaruoju metu tyrimų planavimas užima daug laiko, mes kas dvi savaites atliekame tyrimus Kuršių mariose.

Ar užtenka laisvalaikio nukeliauti iki jūros? Tiesiog pabūti, kaip poilsiautojui.

Kai dabar kalbamės, rugpjūčio pradžioje, išties pats darbymetis. Vasarą, ypač tiems, kurie tyrinėja Kuršių marias ir kitas vandens ekosistemas, pats intensyviausias laikotarpis,  ne visada lengva ištrūkti ilgesniam laikui atostogų. Tam palankesnis laikas ruduo.

Bet kai tik pasitaiko proga, kad ir nors vieną kartą per savaitę, stengiuosi dviračiu nulėkti iki jūros ar palei ją vedančiais takeliais. Susidariau įspūdį, kad jūros vėjų genami ir išsklaidomi debesys yra tiesiog nuostabūs.

Tokių niekur kitur nėra. Visada mėgaujuosi saulėlydžiu, kai saulė horizonte pasislepia už jūros.