Mokėsi trylika metų, triskart baigė Jūreivystės mokyklą

„Mūsų laive buvo 9 nelegalai, “įsėdę„ Dakare, kuriuos saugojo du portugalų policininkai. Tuo metu Portugalijoje vyko finalinės Europos futbolo čempionato varžybos. Dakariečiai pareiškė mėgstantys futbolą ir paprašė radijo. Policininkai parūpino jiems radijo imtuvą. Šie jį įdėjo į metalinį kibirą ir paleido visu garsu, o patys pabėgo pro iliuminatorių, bet vienas liko“, - apie savo nuotykius jūroje pasakojo A. Petruškevičius.

Išmetė inkarą Klaipėdoje

A. Petruškevičius kilęs iš Dzūkijos. Jo šeima gyveno Varėnos rajono Sapiegiškės kaime. Jau vaikystėje jis žinojo, kad bus jūrininkas. „Radau ketvirtos klasės piešinį, kuriame jau buvau save nusipiešęs su uniforma“, - prisiminė pokalbininkas. Greičiausiai įtakos turėjo tai, kad jo vyresnysis brolis plaukė į jūrą, buvo laivo motoristas. Žinoma, Antanas vaikystėje skaitė knygas apie jūrą, tarp jų ir Aloyzo Každailio knygą „Laivai ir jūrininkai“. Netoli namų buvo ežeras, tad plaukiojo jame medine valtimi. Daug sportuodavo. 12-oje klasėje buvo Varėnos rajono ir bėgimo, ir slidinėjimo čempionas. Vasaros atostogas praleisdavo Klaipėdoje. Trečias brolis pasiliko Dzūkijoje, o Antanas su vyresniuoju išmetė inkarus Lietuvos uostamiestyje.

1993 metais A. Petruškevičius, būdamas 17 metų, pradėjo mokytis tuometinėje Klaipėdos aukštesniojoje jūreivystės mokykloje (dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla). Norėjo studijuoti laivavedybą, bet buvo likusi tik kandidato vieta. Dėstytojas Idmontas Ervinas Lukauskas pasiūlė rinktis naują specialybę - laivavedžio su teise valdyti laivų jėgaines. Sakė, gaus du diplomus: ir kapitono, ir vyr. mechaniko. „Mokiausi trejus metus gana intensyviai. Mechanikos dėstytojai reikalavo, kad visko išmoktume, ko reikia mechanikams, o laivavedybos - visko, ko reikia laivavedžiams. Studentai laivavedžiai ar mechanikai eidavo po paskaitų namo, o mes dar sėdėdavome iki vakaro pusės septynių. Tada tokia mūsų grupė buvo surinkta pirmą kartą, vėliau buvo dar kelios“, - prisiminė pašnekovas.

Mokslus baigė būdamas dvidešimties metų. Bandydamas darbintis susidūrė su iššūkiu: ne vienoje kompanijoje buvo pasakyta, kad jai nereikia tokių specialistų, ji nori arba mechaniko, arba šturmano. Kai kurie jo bendrakursiai išplaukė į jūrą dirbti paprastais jūreiviais.

1996 metais Klaipėdoje buvo pradėtas kurti pakrančių apsaugos laivų divizionas, kuriam reikėjo specialistų. Antanas gavo darbą ir iš karto vėl įstojo į Jūreivystės mokyklą - neakivaizdiniu būdu studijavo tik laivavedybą, kad turėtų tik laivavedžio, o ne dvigubos specialybės diplomą. Tekdavo imti atostogas, kai prasidėdavo sesijos. Antrą kartą šią mokymo įstaigą jis baigė 1999-aisiais.

2001 metais A. Petruškevičius jau trečią kartą įstojo mokytis į Jūreivystės mokyklą, nes norėjo turėti aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. „Turėjau du aukštesniojo mokslo diplomus, o darbinantis reikėjo aukštojo mokslo diplomo. Pasimokęs pusantrų metų įgijau aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. Tada norėdamas gauti aukštąjį universitetinį išsilavinimą dar 5 metus mokiausi Klaipėdos universitete, baigiau magistrantūrą. Prasimokiau trylika metų, manau, kad su mokslais jau baigiau“, - sakė jis.

Paklaustas, ar jam patiko nuolat mokytis, patirti iššūkius laikant egzaminus, be to, juk mokydamasis neturėdavo normalių atostogų, pajuokavo: „Žodis “patinka„ šiuo atveju netinka.“

Būdamas 20-ies tapo katerio vadu

Pradėdamas darbo karjerą A. Petruškevičius dirbo įvairiuose pasieniečių laivuose. Jie turėjo greitaeigių katerių „Škvalas“, kurie buvo gauti iš Lenkijos. „Viename iš tų katerių vyksta susirinkimas, formuojamos įgulos. Žmonės prisistato: mechanikas, jūreivis ir pan. Vadas rodo į mano pusę ir sako: “Čia sėdi jūsų atamanas. Atsisuku, o už manęs nieko nėra. Taip būdamas dvidešimties metų tapau katerio vadu", - prisiminė jis.

Kai po kurio laiko tie kateriai buvo nurašyti, Antanas dirbo kituose laivuose, o trejus paskutinius metus laivo ant oro pagalvės „Christina“ vadu. "Tą naujai pastatytą laivą gavome iš Anglijos. Jame dirbti mus mokė Anglijos, Suomijos, Švedijos instruktoriai. Buvo gana įdomus laikotarpis: dirbome intensyviai, buvo daug gelbėjimo darbų, komandiruočių, teko dalyvauti kursuose Švedijoje, Suomijoje.

Priekrantės žvejai buvo įpratę pastebėję artėjantį galimai patikrinimo laivą atsitraukti valtimis į krantą ir taip išvengti inspektorių patikrinimo. Kartą patruliuodami su „Christina“ pamatėme, kad žvejai nuo mūsų traukiasi, tad pirma jų išplaukėme į pliažą ir laukėme. Jie labai stebėjosi, nes tokių dalykų, kad laivas užplauktų ant smėlio, nebuvo matę", - pasakojo Antanas.

LAIVAS. Trejus metus Antanas Petruškevičius buvo pasieniečių laivo ant oro pagalvės „Christina“ vadu.

Pirmas reisas - 8 mėnesiai

Šešerius metus išdirbęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinėje (PAR), A. Petruškevičius ėmė galvoti, kad reikėtų imtis kokios nors kitos veiklos. Mat jį tebetraukė ta toliau esanti jūra. Tačiau daugelis kompanijų norėjo, kad naujas darbuotojas turėtų didelę jūrinę praktiką ir tik viena pasiūlė už dviejų savaičių plaukti į jūrą. Taip jis pateko į Lietuvos ir Estijos kompanijos žvejybos laivyną, dirbusį Šiaurės Atlante. Būdamas PAR laivų kapitonas jūrinę karjerą pradėjo eidamas kapitono ketvirtojo padėjėjo pareigas.

Išplaukė į reisą su 101 metro ilgio žvejybos laivu „Zunda“, vadinamuoju superiu, gaudyti jūros ešerių ir skumbrių. Pusė įgulos buvo Lietuvos, pusė - Estijos piliečių. Jie žvejojo Kanados, Islandijos, Grenlandijos, Norvegijos zonose, Irmingerio jūroje, šalia Farerų salų. Teko dirbti įvairius darbus, net žuvų ceche. Reisas vietoj 5 mėnesių neplanuotai užtruko 8.

„Įdomu buvo tai, kad rudenį jūros ešerius gaudėme 700 metrų gylyje, o pavasarį - 300 m gylyje. Per tuos 8 mėnesius krante buvome tik dvi paras: vieną Farerų salose, kai pasipildėme kuro atsargas, o kitą - Olandijoje, kai vykdami namo iškrovėme produkciją. Į Taliną grįžome lapkritį, buvo sniego apie 5 cm, o mums buvo sunku kelti kojas, mat vaikščiodamas laive jų aukštai nekilnoji“, - pasakojo kapitonas.

STUDIJOS. Antanas Petruškevičius (centre) su laivavedžių, turinčių teisę valdyti ir laivų jėgaines, grupės draugais Petru Jokubausku ir Valdu Jokubaičiu.

Iš Afrikos plukdė raudonmedį

Po to 8 mėnesius trukusio reiso A. Petruškevičius dirbo buvusioje Lietuvos kompanijoje „Vortika“, ėjo kapitono antrojo padėjėjo pareigas. Tuo metu jos du paskutiniai upė-jūra tipo laivai „Vesta“ ir „Šiluva“ jau buvo pardavinėjami. O vėliau jis jau dirbo užsienio laivuose, kapitonu tapo 2018-aisiais dirbdamas greitaeigiame laive.

Daugiausia jis išdirbo laivuose, gabenančiuose generalinius krovinius, kurie kursavo linija Europa-Afrika, plaukiojo į Portugalijos, Ispanijos, Vakarų Afrikos uostus. „Dažniausiai iš Europos veždavome cementą didmaišiuose, o iš Afrikos - gana didelius, apie 1 metro diametro ir apie 7 metro ilgio, raudonmedžio rąstus. Būdavo, kad vienas rąstas sverdavo apie 11 tonų“, - prisiminimais dalijosi pokalbininkas.

Nelegalai gyveno geriau nei įgula

Į tarp Europos ir Afrikos plaukiojusį laivą, kurio įgulą sudarė 12 žmonių, 2004 metais Dakare „įsėdo“ 9 nelegalai. Įgula juos pastebėjo tik išplaukusi. Kai laivas atplaukė į Portugaliją, ten atskrido ir iš atostogų iškviestas A. Petruškevičius.

„Portugalijoje pabėgo 8 nelegalai, tik vienas bėgti nepanoro. Tada bėglių ieškojo ir sraigtasparniai, ir kateriai, vyko veiksmas kaip kokiame trileryje. Dviejų nerado, o šešis šiek tiek apibrozdintus atvežė atgal į kraunamą laivą. Atėję patikros inspektoriai įspėjo, kad jeigu apie nelegalus sužinos žurnalistai ir jeigu šie pasiskųs, kad jiems ko nors trūksta, bus blogai. Mūsų kompanija jiems privežė visokių skutimosi priemonių ir kitų dalykų. Mes taip gerai negyvenime kaip jie“, - pasakojo A. Petruškevičius.

Vienas inspektorių jiems patarė pameluoti nelegalams, esą juos priimti sutiko Graikija, kad jie vėl nebandytų bėgti. „Bet mes privalėjome juos grąžinti į tą uostą, iš kurio jie nelegaliai pateko į laivą, t. y. į Dakarą. Jau visai prie pat uosto nuleidome inkarą laukdami tolesnių kompanijos nurodymų. Laivą apsupo vietinių žvejų valtys. Mūsų “keleiviai" pradėjo su jais bendrauti, šūkauti. Taip jie išsiaiškino, kad tai ne Graikija, o Dakaras, kad mes juos parvežėme namo, labai supyko, išvertė net metalines duris. Šiaip ne taip juos grąžinome atgal.

Kai Dakare atvyko imigracinės tarnybos atstovai, manėme, mūsų vargai baigėsi. Bet vienas iš nelegalų parodė į mūsų bocmaną pirštu ir pasakė, kad jis jam davęs 1 000 eurų. Situacija pasikeitė, tada kaltaisiais tapome mes, nors bocmanas tuo metu, kai jie įlipo į laivą, sirgo maliarija, vos gyvas gulėjo savo kajutėje ir tų pinigų paimti negalėjo. Teko dar 3-4 valandas aiškintis, kol galų gale išvežė tuos mūsų „keleivius“. Oi, turėjome reikalų, deja, negaliu visko pasakoti. Man bendraujant su dakariečiais pravertė prancūzų kalbos žinios, kurių įgijau Nedzingės mokykloje", - istoriją su nelegalais prisiminė A. Petruškevičius.

RAUDONMEDIS. Iš Afrikos laivas, kuriame dirbo Antanas Petruškevičius, plukdė raudonmedžio rąstus.

Uosto dispečerio darbas nepatiko

A. Petruškevičiui yra tekę dirbti ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laivyne. „Grįždavau iš jūros ir per atostogas padirbėdavau Uosto direkcijos laivuose “Viesulas„, “Šakiai„, kai jis dar priklausė direkcijai, pusantrų metų greitaeigiame kateryje “Žaibas„. Bet uosto dispečeriu dirbau tik du mėnesius, nes tas darbas man nepatiko. Ateini ir sėdi kabinete. O mes, jūrininkai, tokie žmonės, kad mums norisi erdvės, veiksmo. Sėdžiu ir galvoju: nejaugi iki pensijos reikės taip sėdėti. Atsiprašiau vadovų ir iš karto išplaukiau į jūrą, vėl į savo Afriką“, - pasakojo jis.

Dabar jau metus A. Petruškevičius dirba AB „Orlen Lietuva“ Būtingės naftos terminale krovos meistro asistentu. „Mes švartuojame tanklaivius Būtingėje prie SPM plūduro ir juos iškrauname. Man patinka šis darbas, nes jame iššūkių bei atsakomybės netrūksta, be to, daugiau laiko galiu praleisti su šeima, kuri, mano manymu, yra pagrindinis prioritetas gyvenime“, - sakė jis.

O prieš tai A. Petruškevičius kelerius metus dirbo Būtingės terminalą aptarnaujančio vilkiko „SL Tengiz“ kapitono vyr. padėjėju. Be to, jau penkerius metus jis dirba Nyderlandų siurvejerių kompanijos „Van Ameyde Krogius“ atstovu Lietuvoje, atlieka nepriklausomo eksperto darbą, susijusį su laivais, su kroviniais, draudiminiais įvykiais. „Vienas įsimintinų darbų buvo lenkų jachtos “Lilly W„, 2019-aisiais štormo metu išmestos Smiltynėje šalia Klaipėdos uosto vartų, išvežimo ir kitų darbų koordinavimas“, - teigė jis.

„Baigėsi malkos, o aš - Atlanto vandenyne“

A. Petruškevičius vedė 1998-aisiais. Su būsima žmona Šarūne susipažino Klaipėdoje, kai ši atvažiavo į uostamiestį mokytis solinio dainavimo. Kad Antanas taip ilgai mokėsi, ji nepriekaištavo, pati šiuo metu studijuoja geštalto krypties psichoterapiją Kauno geštalto studijų centre.

Jie turi tris sūnus. 22 metų Tautvydas jau tikrai nebus jūrininkas, paskutinius metus studijuoja industrinį dizainą Londone. Vidurinysis sūnus - vienuoliktokas, jam patinka karyba. Mažajam dar tik vienuolika metų, jis mėgsta žaisti šachmatais, jau dalyvauja turnyruose. Abu jie lanko ir muzikos mokyklą.

"Dviejų savo sūnų gimime dalyvavau, o su viduriniuoju susiklostė taip, kad išėjau į jūrą, kai žmona laukėsi. Grįžau, kai sūnui buvo jau keli mėnesiai. Pasidžiaugiau keturis mėnesius kūdikiu ir vėl atgal į jūrą, o kai grįžau, sūnus jau vaikščiojo… Žinoma, planavau grįžti anksčiau, bet reisas užsitęsė.

Pamenu, vienuoliktas mėnuo jūroje, namo norisi, vaiką gimusį pamatyti. Kapitonas ateina ir sako: "Antanai, žmona skambina (per palydovinį ryšį, kurio minutė tuomet kainavo kosminę sumą - 25 litus). Išsigandau, galvojau, gal kas atsitiko, o pasirodo, Lietuvoje žiema, šalta, sūnus tik gimęs, o baigėsi malkos. O ką aš Atlanto vandenyne galiu padaryti? Laivo triumai pilni raudonmedžio medienos, nors imk ir pristatyk jos. Tokia ta jūrininkų šeimų realybė.

Mano namuose linksma. Jeigu ir būnu kur nors išvykęs, esant dabartinėms technologijoms su visais bendrauju. Auklėju vaikus, kaip dabar įprasta, nuotoliniu būdu (juokiasi)", - kalbėjo kapitonas.

„Grybai dygsta grybingose vietose“

"Laisvalaikiu mėgstu sportuoti, bet dabar tai darau kiek rečiau. Geriausiai atsipalaiduoju būdamas miške, grybaudamas. Gal todėl, kad esu gimęs Dzūkijoje, kur aplinkui miškai. Jau penkeri metai turiu tradiciją - per Kūčias einu į Šernų mišką, surandu voveraičių, jomis papuošiu eglutę miške ir nufotografuoju.

O šiaip grybų: ir voveraičių, ir baravykų mano namuose visada būna - ir džiovintų, ir šaldytų, ir įvairiausių. Kad pas dzūką jų nebūtų, būtų gėda žmogui pasakyti. Grybavimas yra toks paprastas dalykas, kaip obuolius savo sode nuo obels nuskinti. Jeigu pažįsti mišką, nueini ir prisirenki, sugaišti 2-3 valandas, o kartais tik valandą. Kartą pagyvenusio žmogaus paklausiau, kur man rasti grybų. Jis atsakė gudriai: „Grybai dygsta grybingose vietose.“

Vaikystėje mes ne tik grybaudavome. Pas mus, Varėnoje, Merkinėje, supirkinėdavo grybus ir veždavo į Vokietiją, Lenkiją. Būdami paaugliai mes dirbdavome. Atsikeliame ryte ir - į mišką: 4-5 valandas renki voveraites, baravykus, grįžti, išvalai, priduodi ir jau turi pinigėlių. Ir mes visai neblogai uždirbdavome", - prisiminė Antanas.

Antano PETRUŠKEVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.