Mokslininkė: lemiamą vaidmenį Baltijos jūros išsaugojimui turi apsišvietusi visuomenė

Tokių didelių vandens telkinių kaip Baltijos jūra atveju, visuomeninių akcijų pagrindinė nauda yra visuomenės švietimas, viešųjų erdvių sutvarkymas. Mažiau pastebimą, tačiau ilgalaikę naudą duoda kompleksinės priemonės, kuriomis ribojamas teršalų patekimas į jūrą ir jos baseino upes.

Tačiau neretai šios priemonės sulaukia didelio visuomenės pasipriešinimo“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros docentė dr. Giedrė Kacienė.

Nors tarša mažėja, ekologinė situacija nesikeičia

Anot mokslininkės, to įrodymas – Lietuvos ir kitų Europos šalių ūkininkų streikai dėl ES Žaliojo kurso, kadangi vienas iš pasipiktinimą sukėlusių reikalavimų tiesiogiai siejasi su vidaus vandens telkinių (o tuo pačiu ir Baltijos bei kitų jūrų) eutrofikacijos mažinimu – apsauginių zonų plėtra.

„Atsakomybės už aplinkos taršą dalybos yra labai kompleksinis ir sudėtingas klausimas, darnaus vystymosi strategiją „teršėjas moka“ ne visada lengva ir paprasta įgyvendinti.

Šiuo atveju lemiamą vaidmenį lemia ne tik valdžios sprendimai, bet ir  apsišvietusi ir aplinkos ekologinės būklės išsaugojimu suinteresuota visuomenė“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, Baltijos jūros ekologinė situacija sparčiausiai prastėjo 1950–1980 m. ES ir tarptautinių organizacijų (Helsinkio komisijos HELCOM) veikla, taršos ribojimai, nuotekų valymas ir kiti pasiekimai lėmė, kad taršos mastas mažėja, nors ekologinė situacija kol kas ženkliai nesikeičia.

HELCOM duomenimis, per pastaruosius 40 metų apie 10 kartų sumažėjo naftos išsiliejimo atvejų. Nuo 1998–2000 m. taip pat mažėja ir į Baltijos jūrą patenkantys azoto bei fosforo kiekiai.

Problema neaplenkia ir kitų jūrų

Ar tikrai Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų pasaulyje? Pasak dr. G. Kacienės, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma.

„Pirma, dideliu užterštumu pasižymi visos vidinės bei ribotą apykaitą su vandenynu turinčios jūros, besiribojančios su tankiai apgyvendintomis teritorijomis, pvz., Europoje esančios Baltijos, Viduržemio ir Juodoji jūra, taip pat Raudonoji, Rytų Kinijos jūros, Meksikos įlanka ir kt. Iš visų vidinių jūrų, Baltijos jūros vandens kokybė yra labiausiai tyrinėjama ir sulaukia didžiausio dėmesio, bent jau Europoje.

Galbūt todėl pamirštamos kitų jūrų ekologinės problemos. Lyginti jūras tarpusavyje pagal užterštumą sudėtinga ne tik dėl tyrimų stokos, skirtingos jų metodikos, bet ir dėl klimatinių, hidrologinių, morfologinių šių vandens telkinių skirtumų“, – teigia mokslininkė.

Anot pašnekovės, taip pat skirtingos jūrų dalys pasižymi kitokia ekologine būkle. Pavyzdžiui, Botnijos įlankos šiaurinė dalis yra mažai užteršta ir geros ekologinės būklės, palyginti su pietine dalimi ar centrine, rytine Baltija ar Rygos bei Suomijos įlanka.

Viduržemio jūros vakarinė dalis bei Adrijos jūra pasižymi daug didesniu užterštumu nei Rytinė Viduržemio jūros dalis.

„Kompleksiškai vertinant ekosistemų būklę ir bioįvairovės pokyčius, situacija grėsminga yra ne tik Baltijos jūroje, bet ir Viduržemio bei Juodojoje jūroje.

Šiose jūrose intensyvi eutrofikacija, pasireiškianti toksiškų melsvabakterių bei dumblių populiacijos pikais (vandens žydėjimu).

Ji būdinga ir kitų žemynų uždaroms jūroms, pvz. Meksikos įlankai, Rytų Kinijos jūrai“, – komentuoja mokslininkė.

Toksinai žuvyse gali ir apnuodyti

Būtent eutrofikacija, kurią sukelia  į vandenį patenkančios maisto medžiagos (azoto bei fosforo junginiai), ir yra labiausiai matoma Baltijos jūros tarša.

Intensyviai plečiant nuotekų valymo įrenginių tinklą, pagrindine eutrofikacijos priežastimi lieka žemės ūkis – iš laidesnio dirvožemio ar po didesnių liūčių su trąšomis įterptos maisto medžiagos nesunkiai išsiplauna, patenka į upes, o su jų nuotėkiu – į jūras.

„Eutrofikacijos priežastis suvaldyti sunku, o pasekmės akivaizdžiai matomos – dėl melsvabakterių ir dumblių gausos pakrantės praranda rekreacinę vertę, mažėja ekosistemų bioįvairovė.

Grįžtant prie Baltijos ir Viduržemio jūros palyginimo galima pasakyti, kad Baltijos jūra gauna keliskart didesnes maisto medžiagų apkrovas nei Viduržemio jūra“, – vis dėlto, anot G. Kacienės, tai ne pagrindinė Baltijos jūros problema.

„Baltijos jūrai aktualesnė tarša patvariaisiais organiniais teršalais. Šie toksiški junginiai į uždaras jūras patenka dėl antropogeninės veiklos (pramoninės ir buitinės nuotekos, žemės ūkis, iškastinio kuro deginimas ir kt.), kaupiasi dugno nuosėdose, kur gali būti įsisavinti dugno bestuburių ir taip patekti į mitybos grandinę.

Žinoma, kad pvz. dioksinai, itin toksiški patvarieji organiniai teršalai į žmogaus organizmą patenka daugiausia per maistą, nes kaupiasi aukštesnių mitybos grandžių gyvūnų riebaluose.

Pvz. Baltijos menkių kepenyse reguliariai aptinkant padidėjusias šių teršalų koncentracijas, jau daugiau nei dešimtmetį  šių produktų maistui vartoti negalima“, – teigia mokslininkė.

Galima ir miesto pakrančių bakteriologinė tarša, kuomet į jas patenka nepakankamai išvalytos nuotekos.

Tačiau, pasak docentės, jūrą supančios didžiąja dalimi išsivysčiusios šalys pasižymi išties tinkamu ar sparčiai gerėjančiu nuotekų išvalymu.

Svarbiausia – palaidotas cheminis ginklas

Mokslininkė pažymi, kad Baltijos jūros didelis užterštumas susijęs su keliais faktoriais.

Baltijos jūra turi stipriai urbanizuotą baseiną, pagal savo plotą jai tenka kelis kartus didesnė maisto medžiagų apkrova nei Viduržemio jūrai, taip pat jos apykaita su Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynu yra labai apribota, tad teršalai, patekę į jūrą su upių nuotėkiu, joje ir pasilieka.

Priešingai, Viduržemio jūra turi žymiai gilesnį Gibraltaro sąsiaurį ir teršalais atsikrato daug efektyviau.

Egzistuoja ir specifinės Baltijos jūros ekologinės problemos, susiję su Antrojo Pasaulinio karo amunicijos, cheminio ginklo palaidojimu jūros dugne, naftos išgavimu pakrantėse ir pan.

Ar Baltijos jūra savaime atsistatytų, jei į ją nebepatektų teršalų? „Greičiausiai kad taip, nes visi natūralūs vandens telkiniai pasižymi savireguliacija – savaiminiu apsivalymu, grįžimu į subalansuotą sistemą.

Tai tik laiko klausimas. Kita vertus, kai kurie taršos pėdsakai negali būti pašalinti, geriausiu atveju – teršalai gali būti surišti ir nebepatekti į intensyvią apykaitą. Kai kurie niekur nedingtų, tačiau su laiku būtų uždengti dugno nuosėdų sluoksniu, o kai kurie suskiltų į netoksiškus junginius, tačiau tai gali trukti mėnesius arba kelis dešimtmečius“, –  teigia docentė.

„Žinoma, būtų gerai, kad iš Baltijos jūros pirmiausia būtų pašalintas cheminis ginklas, tačiau jei tai būtų taip paprasta, jau seniai būtų padaryta.

Nėra tiksliai žinomos jo laidojimo vietos, taip pat baiminamasi, kad konteineriai su laiku gali prarasti sandarumą.

Dirbama ta linkme, tačiau kol kas reikšmingo proveržio dar teks palaukti“, – komentuoja mokslininkė.