Perkėlos dispečerinėje matomi 90 kamerų vaizdai

AB „Smiltynės perkėla“ dispečerinės, esančios Naujosios perkėlos terminale, administracijos pastate, dispečeriai mato ir tai, kaip elgiasi keleiviai, norintys patekti į keltus. Ir tuos, kurie bando lipti per sukamuosius vartelius, - taip pat. Ateityje bendrovė vaizdo kamerų turės ne 90, o dar daugiau.

„Vakarų eksprese“ ne kartą buvo rašyta, kad Naujojoje perkėloje esantis bendrovės „Smiltynės perkėla“ administracijos pastatas bus rekonstruojamas. Naujame pastate dispečerinei, kuri dirba ištisą parą, numatoma skirti kur kas erdvesnes patalpas.

Dabartinėje dispečerinėje yra du dideli ekranai, kuriuose galima matyti vaizdo kamerų, tarp kurių nemažai yra valdomų, fiksuojamus vaizdus. Vaizdai ekranuose gali būti keičiami įjungiant kitas kameras. Iš viso turint omenyje ir abi perkėlas, tiek Senąją, tiek Naująją, ir visus penkis laivus, kuriuose yra nuo 8 iki 10 kamerų, bendrovė turi 90 vaizdo kamerų.

Taigi dispečeris mato ir kelią Smiltynėje, ir tai, kaip dirbama Naujojoje perkėloje kitame krante, ir tai, kas vyksta Senojoje perkėloje Šiauriniame rage. Jis netgi gali žvilgtelėti į keltų mašinų skyrius.

„Viską matydami mes iš karto galime reaguoti ir spręsti problemą. Pavyzdžiui, jeigu susidaro keleivių spūstys, siųsti papildomą keltą“, - sako „Smiltynės perkėlos“ generalinis direktorius Mindaugas Čiakas.

Rekonstruotose patalpose, ko gero, bus šeši ekranai, bus plečiamas ir „Smiltynės perkėlos“ vaizdo kamerų parkas.

DISPEČERIUI Rimantui Šimkui, tarnavusiam Lietuvos kariniame laivyne, šis darbas neatrodo labai sunkus.

Dispečeriui reikia šaltų nervų

„Smiltynės perkėlos“ dispečerinėje dirba 4 dispečeriai. Paklaustas, kokių savybių reikia dispečeriui, M. Čiakas juokavo: „Pirmiausia reikia turėti šaltus nervus, nes būna piktų klientų.

Kalbant rimtai, jis turi greitai reaguoti į susidariusią situaciją ir priimti tinkamą sprendimą. Tai jis privalo padaryti pirmas. Bendrovės vadovybei tik vėliau pranešama apie tai, kas įvyko.“

„Pagrindinis dalykas - greita reakcija į situaciją, į įvykius ir sprendimo priėmimas. Kokį jį priimsi, toks ir bus rezultatas“, - sakė buvęs kariškis ir tarnavęs laivyne, o dabar dispečerio pareigas jau beveik dvejus metus einantis Rimantas Šimkus.

Paklaustas, ar dažnai skambina žmonės į dispečerinę ir barasi dėl ko nors, atsakė: „Būna. Norėdami padėti “nuėmėme„ vieną keltą iš vienos perkėlos ir atsiuntėme į kitą surinkti ir parplukdyti žmones.

Kai juos surinkome ir keltas išplaukė, paskambino viena moteris. Ji buvo nepatenkinta, kad keltas nepalaukė ir nepaėmėme jos, nors ji atėjo gal 20 minučių vėliau. Pasakiau, kad atplauks kitas keltas pagal grafiką ir ją paims, bet ji mane vis tiek apšaukė, kad anas nepaėmė. Likau kalčiausias.“

„Čia iš tos serijos, kad kai darai kam nors gera, lieki kaltas“,- juokavo bendrovės vadovas.

Dispečerinėje radome ir Donatą Liepą, visai neseniai priimta į darbą „Smiltynės perkėloje“, kuris antrą dieną mokėsi dispečerio darbo. Perprasti visas jo subtilybes jam buvo skirtos dvi savaitės. Paskui patikrinamos žinios ir, jeigu viskas gerai, stažuotė nutraukiama, prasideda darbas.

Pasak M. Čiako, sunkiausios būna pirmos naktys, kai dispečeris lieka vienas. R. Šimkui, visko mačiusiam kariškiui, baisu nebuvo. D. Liepai, tikėtina, viskas seksis gerai, nes prieš tai jis irgi dirbo dispečeriu, tik kitoje įmonėje.

Skaitomiausi portalai

Sidebar placeholder