„Ten, kur protas nesugeba matyti, mato meilė.“ (Šv. Bonaventure)
Rytas, jūros ošimas. Bėgu jūros pakrante, mintys neduoda man ramybės. Žuvėdrų klyksmas išgąsdina mane, rodos, kad širdis tuoj sustos... Žvelgiu į tolumą, saulės spinduliai atsispindi jūros vandenyje.
Sugrįžta vakarykštės dienos prisiminimai... Ach... Jo akys mėlynos lyg dangaus žydrynė, mano širdis... Mano širdis plyšta, ji nori staugti, aš negaliu jos užčiaupti. Kodėl man taip? Vakar aš jį mačiau, kodėl nieko jam neištariau? Mačiau jo žvilgsnį... Kodėl jis mane pakerėjo? Lyg burtai... Noriu jo šalia... Žuvėdros, prašau, nutilkit, nutilkit... Nerėksiu ant jų kaip pamišėlė. Jau verčiau grįšiu namo.
Kodėl negaliu skaityti kitų minčių? Kodėl man taip skaudu? Kodėl man sunku išsakyti tai, ką jaučiu? Niekad nesu jautusi tokio jausmo, tokios kankynės...
Meilė man yra kankynė – skaudi ir nesuprantama, labirintas be išėjimo. O meilė be atsako prilygsta sielos mirčiai...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą