Keliaujant po senamiestį

Visų pirma, einu pasižiūrėti į laivą, didžiulį burlaivį, kuri stovi lynais pririštas Danės krantinėje. Ne kartą esu girdėjęs, jog šis laivas vadinamas miesto simboliu, o tikrasis jo vardas - Meridianas. Kasdien patikrinu, ar laivas stovi savo vietoje, ar lynai tvirtai pritvirtinti, ar burės iškeltos. Vis laukiu, kada šis laivas išplauks, tačiau per visą savo gyvenimą nė karto taip ir nesulaukiau, kada šis didingas burlaivis išplauks į jūrą. Kažkaip keista - juk laivus tam ir stato, kad plauktų žvejoti. Kažkas čia ne taip! Ir kas gi galėtų man papasakoti, kodėl per šitiek metų Meridianas neišplaukė į jūrą? Nesu visai tikras, bet manau, kad Žvejas, kuris laukia anapus tilto, tikrai man galėtų papasakoti. Tad nėra ko gaišti - keliausiu į kitą tilto pusę. Atsargiai, vis apsidairydamas, sliūkinu gatve pasikalbėti su Žveju.

Vėjuotos dienos mano mieste, dažnai lyja lietūs, tačiau Žvejas, užsimaukšlinęs plačiakraštę kepurę ir apsiaustą, mane kaskart pasitinka draugiškai, lyg kasdien lauktų mano vizito. Iš lėto prieinu ir prisėdu šalia, pakeliu leteną ir pasisveikinu. Tada paprašau jo papasakoti apie tą laivą Meridianą . Pasirodo, kad laivas statytas iškart po karo vienoje Suomijos laivų statykloje. Tik plaukiojo jis neilgai, gal keliolika metų. Būsimieji jūreiviai mokėsi juo plaukioti jūrose, net buvo pasiekę Afrikos krantus. O man, kaip katinui, juk svarbiausia, ar daug žuvelės parplaukdavo tuo laivu... Bet Žvejas nieko neatsako, matyt, ir pats nežino, nes Danės pakrantėje stovi nuo tų laikų, kai laivas niekur nebeišplaukia. Na, ką darysi, ne visas paslaptis gali sužinoti iš karto. Atsisveikinu ir patraukiu savo keliais. Juk aš esu Katinas ir mėgstu vaikščioti vienas.

Užsiplepėjau ir pamiršau, kad noriu nuvesti jus į kelias vietų, kurios man patinka. Viena iš jų, ko gero, visiems katinams svarbiausia - paminklas visai mūsų giminei - Katinas džentelmeno veidu. Esame patys geriausi draugai. Anksčiau miaukdavom kartu, žuveles traukdavom kartu, bet jis jau per senas ir nebegali pajudėti iš savo vietos. Praeidamas pasisveikinu, reikėtų paklausti, kaip sekasi, tačiau... Nieko neatsako man Katinas džentelmeno veidu, tik ilgesingai palydi mane. O kur gali katinas keliauti toliau? Na, žinoma, reikia aplankyti stebuklingąjį peliuką. Ne, ne, nepagalvokit, kad esu alkanas, šito peliuko aš neėsiu ir net negaudysiu. Jis tikras stebukladarys. Ne kartą mačiau, kaip žmonės kažką tyliai šnibžda peliukui į ausį. Keistuoliai! Kažin kodėl jie taip elgiasi? Skaityt aš, deja, nemoku, bet kartą girdėjau, kaip ūsuotas žmogus savo sūneliui perskaitė žodžius: „Mintis paversk žodžiais – žodžiai taps stebuklais“. Nelabai suprantu, ką jie reiškia, bet žodis „stebuklas“ net ir katinui aiškus. Todėl kiekvieną vakarą prabėgdamas pro peliuką brūkšteliu jam per nosį savo pūkuota uodega ir tyliai sušnabždu į ausį: „Padaryk taip, kad didysis burlaivis išplauktų, o jo denyje niekada netrūktų šviežios žuvies“. Kol kas mano svajonė neišsipildė, tačiau šviežia žuvele mane pavaišina restoranų virėjos. Ir man gerai. Aš sotus ir laimingas. Ko gero, peliukas jau senas ir ne visada išgirsta mano norus, bet aš manau - jie pildosi. Tad verta pabandyti! Na, ką, pasilabinom, slapčiausius norus išsakiau, keliausiu toliau. O kur keliausiu? Į pačią miesto širdį, ten, kur neišpasakyto grožio mergelė laukia.

Kas ta mergelė, paklausite? Tai Anikė. Liūdna ir nuolat viena. Tačiau aš, kaip tikras draugas, kiekvieną vakarą ateinu palaikyti jai draugijos. Aš sėdžiu, o ji visada stovi - tokia graži, tokia švelni ta mano Anikė. Didžiulėje aikštėje ji viena. Dieną, kai būna daug žmonių šioje aikštėje, aplink ją sukiojasi daug senukų ir kalba jie ne ta kalba, kuria kalba mūsų miestelėnai. Jie žiūri ir žavisi mano Anike ir jiems ji graži atrodo. Vienąsyk klausiausi, kaip grupelė žmonių net gražiai dainavo apie ją. Sako, kad daina ją ir išgarsino... Bet juk aš esu Katinas, todėl daug ko galiu ir nežinoti. Tik kartą, tik vieną kartą Anikė man prasitarė, kad buvo ištekėjusi už vieno lietuvių raštijos pradininkų. Į jungtuves buvo pakviestas jau pagarsėjęs poetas Simonas Dachau, iš pirmo žvilgsnio ją ir įsimylėjęs...

Kol lankiau savo draugus, danguje sužibo žvaigždės. Jų tiek daug ir visos tokios ryškios. Ir vėjas nuo upės kedena mano uodegą, turiu bėgti. Net ir katinui reikia užuovėjos. Tyliai tyliai prabėgu pro Miesto sargą – šunį. Džiaugiuos, kad jis name įkalintas. Stovi toks visas išdidus turgaus aikštėje. Prabėgu pro jį nesustodamas. Mes, katinai, šunų nemėgstame. Skuodžiu uodegą pabrukęs, tyliai letenėlėmis liesdamas akmenuotą grindinį. Pas vaiduoklį lekiu, pas savo draugą vaiduoklį.

Kaip visada, vaiduoklio nėra namuose. Tik žibintas paliktas. Ko gero, man, kad greičiau kelią rasčiau. Prisėdu po vaiduoklio apsiaustu. Čia ir numigsiu iki ryto, kol pirmieji saulės spinduliai palies bundantį miestą.