Senamiesčio peliukas

Senamiesčio peliukas

Senamiesčio gilumoje gyveno mažas Peliukas. Jis buvo draugiškas, guvus ir ne per daug įkyrus kaimynams. Kartais kepyklėlės trupinėliu pasivaišindavo, kartais sūrio gabalėlį iš „Džiugo“ krautuvėles nutverdavo – juk gyvenime suktis kažkaip reikėjo. Peliukas turėjo vieną vienintelę priešę - aštriadantę Žiemą.

https://www.ve.lt/uploads/img/banners/srtfondas.gif

Kaskart kai į Peliuko gatvelę įsliūkindavo Žiema, šis šokdavo į lovelę slėptis ir šildytis – juk Žiema tokia žvarbi! Deja, ši įkišdavo savo nagus į peliuko urvelį ir bandydavo mažąjį gatvelės gyventoją sušaldyti.

Vargšelis stengėsi jai nepasiduoti – slėpdavosi, degtukais gindavosi... Žiema labai bijojo šilumos.

Taip slinko metai po metų – Peliukas paseno ir nebeišgalėjo kovoti su Žiema. Drąsuolis bandė bėgti, bet veltui. Žiema ji sušaldė amžiams...

Dabar žmonės prieina prie Peliuko, trina jį, šildo ir tikisi, kad kažkada jis atitirps... Įvyks stebuklas – vėl mažylis džiugins visus linksmomis išdaigomis.


KURĖNAS

SAKMĖ

Gyvename ant pakraščio žemės – čia žalčiai laimę mūsų protėviams nešę, žmonės žuvų giesmes giedoję... Deja, dabar net nebežinome, kas prieš daugelį metų mūsų senamiestyje vaikščiojo viena ar kita Strasse ar Gasse, skubėjo per Stieg į Werder… Tarsi regiu iš praeities juos, Johansą Enziną, Michelį Goberį , Martiną Kibelkštį, Tautvydą Endrių Rėželaitį, , Hildą Vaitkiki, Jonį Palavikį, Tydekus...

Mano senelis iš Karklės yra pasakojęs tokią istoriją...

Nepaprastai karšta diena buvusi. Vyrai plušėjo išsijuosę – tvarkė kurnus, kėlė žėglelį... Pagaliau sėdo į laivatį ir išbėgo į jūres mares, nes auštrinis vėjas buvo nurimęs – nebeišpūs žuvies iš dubens. Be to, ir kipšas audros valiny jau nebetūno...

Plaukė tolyn vyrai, džiaugdamiesi, kad pilvinis vėjas juos lydi. Tik staiga išgirdo kažką gražiai giedant – atsisuka, ant akmens sėdi graži mergelė ir dainuoja. Ilgakasė, spindinčiais plaukais, tamsiaakė... Jai bedainuojant dangus ėmė niaukstytis, prapliupo lietus, bangos verste vertėsi į kurėną – žvejai nebespėja vandens išpilti iš laivačio... Be to, pakėlę galvas jie išvydo,kaip mergelė švyst į marias ir pradingo gelmėse...

Tądien po audros pajūry graudžiai sriūbavo žvejų žmonos, taip ir nesulaukusios artimųjų...

Sidebar placeholder