Strazdo giesmininko virusas ir Igno Krupavičiaus minčių injekcija

Rasinė diskriminacija, kurią pavadinau virusu, itin iškilo XVI-XVII amžiuose, prasidėjus imperializmui, kai europiečiai pradėjo užsiimti vergų prekyba. Tuomet susiformavo mintis, kad juodaodis yra mažiau civilizuotas, išsivystęs ir greičiausiai net negali būti vadinamas žmogumi. Tačiau rasizmas atsirado ne dėl odos spalvos ar dėl to, kad viena rasė buvo laikoma prastesnė. Rasizmas kilo iš noro pateisinti savo veiksmus, nesijausti kaltais dėl savo padarytų nusižengimų, buvo lengviau susitaikyti su savo brutaliu elgesiu manant, kad juodaodžiai yra skirti tarnauti šeimininkui, kad toks yra prigimtinis, o ne primestas jų rasės bruožas.

1962 metais pasirodžiusiame režisieriaus Robert Mulligan filme „Nežudyk strazdo giesmininko”,  pastatytame pagal to paties pavadinimo Harper Lee romaną, kuriame advokatas Atikus Finčas sutinka ginti juodaodį Tomą Robinsoną, kaltinamą jaunos baltaodės moters Meijelos išprievartavimu, vaizduojamas rasizmo absurdiškumas. Tomui Robinsonui pasakius, kad moteriai jis padėjo atlikti sunkius darbus, nes jos gailėjosi, pasigirsta miestelio šerifo frazė: „Tau buvo gaila jos? Baltosios moters?“ Matome, kad į juodaodį buvo žiūrima kaip į beširdį ir bejausmį padarą. Tačiau teismo posėdžiui baigiantis Atikus Finčas taria šiuos žodžius: „Kaltė buvo jos motyvas. Ji nepadarė jokio nusikaltimo, bet beveik peržengė griežtą ir nuo seno mūsų visuomenės saugomą ribą. Ją peržengusieji yra laikomi mūsų nevertais ir vejami iš mūsų tarpo. Jai reikia sunaikinti savo prasižengimo įrodymus. Kas gi yra jos prasižengimo įrodymas? Tomas Robinsonas. Gyvas žmogus. Jai reikia atsikratyti Tomo Robinsono. Nes Tomas Robinsonas kiekvieną dieną primindavo, ką ji padarė. O ką ji padarė? Viliojo juodaodį. Baltoji moteris viliojo juodaodį. Padarė tai, kas mūsų visuomenėje yra nepriimtina. Ji pabučiavo juodaodį.” Atrodo, kad kitos rasės žmogus nebuvo laikomas žmogumi. Tai buvo tik daiktas, kuriuo galima pasinaudoti ir atsikratyti. Ir taip manė ne vien tik Meijela su savo tėvu, kuris ir inicijavo šį bandymą nuteisti juodaodį, bet ir kone visi teismo salėje susirinkę žmonės. Atrodo, kad šio įvykio absurdiškumą suprato tik Tomą Robinsoną ginantis advokatas ir teismo posėdį stebėję juodaodžiai, kurie, kad ir po nepalankaus nuosprendžio, Atikų Finčą pagerbė atsistodami.

Šis kitokio požiūrio į juodaodžius virusas išliko ir iki šių dienų. Požiūrio, kad juodaodis yra bejausmis daiktas, kuriuo galima pasinaudoti ir atsikratyti kaip šiukšle, kuris neturi jokių teisių, kas akivaizdžiai buvo matoma Robert Mulligan filme. Panašią situaciją matėme ir 2020 metų gegužės 25 dieną, kai per sulaikymą policijos pareigūnas nužudė afroamerikietį G. Floyd'ą. Po pasaulį nuvilnijo nepasitenkinimo šiuo įvykiu banga. Atsirado judėjimas „Black Lives Matter”, daugybė protestų, mitingų, kurie vyko ir Lietuvoje. Nuomonės apie šių dienų aktualijas rasizmo tema nusprendžiau pasiteirauti žurnalisto, LRT laidų vedėjo Igno Krupavičiaus.

– Po to, kai nuo policijos pareigūno rankos žuvo afroamerikietis G. Floyd'as, dėl protestų į viešumą iškilo ne vieną šimtmetį egzistuojanti problema – neapykanta juodaodžiams. Koks Jūsų požiūris į tą įvykį? Ar pareigūnas iš tikrųjų pasielgė netinkamai, o gal ši situacija tik išpūstas burbulas?

– Bet kokios formos panaudota fizinė jėga, smurtas prieš kitą žmogų negali būti toleruojamas ir pateisinamas. Ir jokių prievartos veiksmams negali būti išimčių, nei dėl žmogaus užimamos padėties visuomenėje, nei dėl lyties, nei dėl rasės, nei dėl įsitikinimų ir t.t. Žmogus, įtariamas nusikaltimu, turi stoti prieš teismą.

– Protestai pasiekė ir Lietuvą. Į akciją Vilniaus Katedros aikštėje rinkosi daugiausia studentai ir vyresniųjų klasių moksleiviai. Kaip vertinate, kiek šis ir kiti protestai yra reikšmingi kovai prieš rasizmą, o gal jaunimas tik vaikosi madų?

– Protestas – tai demokratiška reakcija į susidariusią visuomenėje situaciją. Tai būdas išreikšti savo požiūrį ir nuomonę. Žmogus turi teisę protestuoti ir išreikšti palaikymą vienai ar kitai pusei. Tuo pačiu protestai neturi būti nukreipti siekiant kažką pažeminti, sumenkinti, pasmerkti. Teisingumą demokratinėje valstybėje vykdo teismas.

– Iš Jūsų „Instagram” profilio sprendžiu, kad labai mėgstate keliauti. Turbūt ne kartą teko bendrauti su kitos rasės žmogumi. Ar jis iš tikrųjų išsiskiria kažkuo, dėl ko turėtų būti smerkiamas?

– Prieš kelerius metus, prisimenu, Niujorke prie Bruklino tilto su būsima žmona patyrėme rasistinį smurtą. Juodaodis vidutinio amžiaus vyras mus žodžiu užsipuolė ir garsiai rėkė ir užgauliojo. Anot jo, čia mes negalime vaikščioti, kad čia ne mūsų teritorija ir teigė, kad mes baltaodžiai esame nusistatę prieš juodaodžius. Prisipažinsiu, buvo nejauku, norėjosi greičiau pasišalinti iš tos vietos. Žmogus nei dėl savo odos spalvos, nei dėl įsitikinimų ar skirtingo požiūrio negali būti smerkiamas.

– Galbūt esate matęs Robert Mulligan filmą ar skaitęs Harper Lee knygą „Nežudyk strazdo giesmininko”? Pasidalinkite savo mintimis.

– Taikliai pagrindinis veikėjas (iš Harper Lee knygos „Nežudyk strazdo giesmininko” – aut. past.) pasakė: „Labai stengiuosi mylėti visus žmones.” Kartais kiti žmones gali tave negražiai pavadinti, bet, kaip veikėjas advokatas Atikus Finčas savo vaikams sakė: „Jei kas nors ant tavęs burnoja, tai dar nereiškia, kad tu esi įžeistas.” Svarbiausia žmogui išlikti žmogumi ir neteršti savo garbės, o jei reikia, savo tiesą, garbę ir orumą ginti teisme.

– Ar išdrįstumėte įsikūnyti į knygos veikėją advokatą Atikų Finčą ir ginti juodaodį nepaisydamas to, kad jaustumėte neigiamą miestelio žmonių požiūrį ir net kasdienėse situacijose kylantį pavojų savo šeimai?

– Pagrindinis veikėjas – doras, teisingas, drąsus žmogus. „Kiekvienas žmogus, ir tavo vaikas, turi atsakyti už savo veiksmus”, - tokia pozicija labai garbingo žmogaus. Sunku pasakyti, ar galėčiau analogiškai pasielgti, bet esu įsitikinęs, kad tiesa anksčiau ar vėliau nugali, o blogis anksčiau ar vėliau visuomet sulaukia teisingos bausmės.

– Knygoje Atikus Finčas bandė pakeisti žmonių nuostatas ir požiūrį į juodaodžius, tačiau nesėkmingai. Kaip manote, kiek laiko gali prireikti ir ką reikia daryti, kad visuomenėje išnyktų rasinė nelygybė, o gal tai tiesiog neįmanoma?

– Siekti žmonių lygybės yra būtina. Mes neturime teisės keisti kito žmogaus, mes tiesiog turime teisę dorai elgtis ir rodyti pavyzdį. Tuo pačiu turime suprasti, kad visi mes esame skirtingi. Vienodų žmonių nebūna. Svarbiausia suvokti, kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas ir kiekvieno žmogaus nuomonė turi būti išgirsta. Žmonių išskirtinumas – didžiausia pasaulio vertybė ir siekiamybė.

Po šių pašnekovo minčių norisi paantrinti, kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas ir jo nuomonė turi būti išgirsta. Elgesys su Tomu Robinsonu kūrinyje „Nežudyk strazdo giesmininko” yra žiaurus ir nepateisinamas, turintis išankstinį, nepalaužiamą neigiamą nusistatymą prieš juodaodžius. Tačiau gal tai turėtų būti vadinama ne rasine diskriminacija, o žmogiškumo trūkumu? Galbūt būtent šis virusas lydi mus šimtus metų? Jeigu pareigūnui, nužudžiusiam G. Floyd'ą, tiesiog trūko žmogiškumo, tuomet visi vykę protestai turėjo akcentuoti ne neapykantą juodaodžiams, o žmogiškumo ir tolerancijos trūkumą tarp žmonių? Kad sustabdytume šį virusą, turime suprasti, kad kiekvienas esame unikalus, ir tai yra didžiausias pasaulio turtas, o gero pavyzdžio rodymas ir gyvenimas tolerantiškoje visuomenėje – didžiausias pasaulio grožis. Anot Martin'o Luther'io King'o: „Išmokome skrieti lyg paukščiai, plaukioti kaip žuvys, bet mums dar svetimas menas gyventi kaip broliams.”