Algirdas Berdešius: "Pagrindinė jaunimo klaida ta, kad jie ateina ir sako darbdaviui - ką čia duodate?"

Žmogus, pradėjęs savo karjerą automobilių plovykloje, išsikėlęs sau tikslą dirbti logistikos sektoriuje ir netgi ryžęsis šventam melui –  neišmanydamas gabenimų specifikos kone prieš dešimtmetį  įtikino vienos tarptautinės kompanijos vadovą, kad puikiai sugeba dirbti tokio pobūdžio darbą, - sėkmingai kopęs karjeros laiptais transporto srityje, o šiandien vadovaujantis ambicingai logistikos įmonei „Abipa Logistics“, tai – Algirdas Berdešius.  Verslininkas sako atradęs savo kelią, kurio paslaptis – pirmiausia duoti, o paskui tikėtis gauti. Ir to dar negana – būtina visame kame išlaikyti balansą.

Algirdai, papasakokite apie savo karjeros pradžią.

Pirmasis mano darbas – automobilių plovėjas. Studijavau aukštesniojoje technikos mokykloje, paskui – Vilniaus Gedimino technikos universitete. Abi įgytos specialybės susijusios su transportu. Antras mano darbas buvo mažoje lietuviško kapitalo transporto įmonėje. Vadovas buvo griežtas, bet nelabai teisingas. Nepaisant to, viską priėmiau kaip labai gerą pamoką, galvojau – spausk, spausk, o aš auginsiu „raumenis“ (aut. pastaba – kaupsiu patirtį).

Dažniausiai  vadovui viskas, ką dariau, buvo blogai, kiekvieną penktadienį turėdavau „apsiginti“ atlyginimą. Jau tada supratau, kad tokiu vadovu būti negalima, nes toks verslas yra pasmerktas.

Vis dėlto toje įmonėje supratau, kaip juda kroviniai. Negavau gilių logistikos žinių, bet išmokau būti universalus – dirbau ir vadybininku, ir kurjeriu.

Po metų suvokiau, kad čia nebetobulėju, tad nusprendžiau ieškoti kito darbo. Pamačiau skelbimą, kuriame buvo rašoma, kad viena iš didžiausių tarptautinių logistikos kompanijų ieško oro ir jūrų transporto vadybininko Lietuvoje. Degiau stipriu noru gauti tą darbą, tad pokalbio metu pasakiau, kad padarysiu viską, kad tik gaučiau šią poziciją. 

Ir vis dėlto darbą gavote?

Taip, gavau. Man pavyko įtikinti tarptautinės kompanijos vadovą, kad aš to darbo tikrai labai noriu ir esu  jo vertas. Dar ir dabar galvoju, kad tąkart duris į plačius vandenis man atvėrė nesuvaidintas siekis tobulėti ir pasiryžimas sunkiai ir kantriai dirbti.

Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai pradėjote dirbti tarptautinėje logistikos kompanijoje?

Prasidėjo nelengvas periodas. Įsidarbinęs tarptautinėje įmonėje, aš supratau, kad nėra kur trauktis, juk gavau tai, ko noriu. Neparodydamas tuometiniams kolegoms, kad šios srities neišmanau, turėjau būti itin lankstus – kviečiau juos pietų, taip stengiausi kuo daugiau domėtis. Be to, daug skaičiau. Dirbdavau po 16-18 val. per dieną.  Juk negalėjau nuvilti tų, kurie manimi patikėjo.

Kaip sekėsi tobulėti?

Nuoširdus atsidavimas įmonei gana greitai davė rezultatų: vadybininku tedirbau metus, po to tapau skyriaus vadovu, kiek vėliau – generalinio direktoriaus pavaduotoju. Tuomet man buvo 26 m.  Kai įrodžiau sau ir kitiems, kad logistikos srityje sugebu dirbti produktyviai ir atsakingai, pradėjau mąstyti apie savo įmonę.

Kam Jums to reikėjo, jei jau buvote padaręs sėkmingą karjerą, jus pripažino, pasitikėjo, gerai uždirbdavote?

Ateina toks jausmas, kai tiesiog nori kažko savo. Juk dirbdamas ne savo kompanijoje, vis tiek esi ribojamas. Aš labai norėjau dirbti Rusijos rinkoje, o tokios galimybės nebuvo – įmonė jau turėjo ofisą Rusijoje ir toje rinkoje dirbo kiti žmonės.

Iš to, ką Jūs kalbate, matyti, jog Jūsų sėkmingos karjeros paslaptis – kryptingas ir nuoširdus darbas...

Taip, patirtis labai svarbu. Visi verslo guru, visi geriausi mano gyvenimo dėstytojai, autoritetai, apskritai gerbiami  žmonės sako, kad pradžioje turi duoti.

Algirdai, pasiekti yra nelengva, bet pasiekus tam tikrą lygį versle labai sunku išlaikyti aukštai pakeltą motyvacijos kartelę. Kaip jums tai pavyksta?

Nesunku, jei darbas yra ir pomėgis. Juk kažkada beveik viską, ką uždirbdavau, investuodavau į tai, kad įgyčiau žinių. Mano bendraamžiams tuo metu rūpėjo tik diskotekos, o dabar jie stebisi – va, tau pasisekė, tu turi gerą darbą, puikų verslą ir gražią šeimą, gyveni dideliame name. Juokinga klausyti tokių kalbų – man ne pasisekė, o aš padariau, kad pasisektų.

Kas šiuo metu jus labiausiai skatina judėti pirmyn?

Tikrai ne pinigai. Kur kas svarbiau – noras tobulėti, susipažinti su naujais žmonėmis, plėtoti verslą skirtinguose žemynuose.

Ambicijos išties didelės. Jums patinka vis nauji iššūkiai?

Kažkada man toks iššūkis, kaip dabar – Brazilija, Kinija, Indija – buvo Rusija. Juk taip smagu atrasti, kaip verslas kuriamas tose mums, lietuviams, tam tikra prasme egzotiškose šalyse. Tikiu, kad vieną dieną mūsų įmonė bus pripažįstama visame pasaulyje.

Nejau visad pasiekiate tai, ką užsibrėžiate?

Jei aš būčiau kažkada pasakęs, kad aš noriu turėti įmonę Kaune ir Klaipėdoje, aš niekad nebūčiau atsidūręs Rusijoje. Kad pasiektum daug, turi plačiai užsimoti.

Bet juk ne visiems to norisi, ne visiems to ir reikia. Kokie žmonės jums patinka? 

Ambicingi. Tie, kurie dėl savo tikslo gali penkiskart persiversti per galvą, bet vis tiek anksčiau ar vėliau pasiekia tai, ko nori.

Jaunas, nepatyręs žmogus iš pradžių turi džiaugtis tuo, kad gauna galimybę pabandyti. Nesunku pastebėti, ar žmogus stengiasi, tarkime, pasilieka po darbo pasimokyti. Pagrindinė jaunimo klaida ta, kad jie ateina ir sako darbdaviui  – ką čia duodate?

Ką veikiate laisvalaikiu?

Žaidžiu rankinį, lankau sporto klubą, skaitau, bet didžiausias mano pomėgis – vaikai.

Kaip suderinate verslo ir šeimos interesus?

Man tai nėra sunku galbūt todėl, kad tinkamai pasirinkau gyvenimo partnerį.  Žmona mane puikiai supranta, aš ją taip pat. Matyt, taip yra todėl, kad mūsų tikslai vienodi – gyventi darniai, mylėti šeimą, siekti laimėjimų versle. Mes vienas kitą palaikome.

Jei neturėčiau tokios nuostabios žmonos, būtų sunkiau. Prioritetai šeimoje ir versle turi būti subalansuoti. Negali kažkam skirti daugiau laiko, kažkam pernelyg mažai, o kažkam išvis nieko. Niekada negalima sau leisti atsidurti situacijoje „arba-arba“.

Aš mėgstu dieną skirstyti į dvi dalis – darbingiausias  aš būnu pirmoje dienos pusėje, tad atradau modelį, kaip geriausia pailsėti. Per pietus dvi valandas sportuoju. Nepatikėsite, po sporto atradau antrą rytą. Randu laiko ir draugams.  

Lengviau, kai žmogų versle ir šeimoje palaiko bendraminčiai, bet juk taip yra ne visada, dažnai žmonės tuos, kurie siekia, tarsi bando „nuleisti“ ant žemės, ar ne?

Tai – niurgzliai. Jie netiki, o tie, kurie netiki, nieko nepasiekia. Tokiems aš rekomenduoju pašnekėti su mano partneriais, kad pamatytų, kas jų gyvenime pasikeitė po to, kai jie patikėjo, kad tai, ką mes darome, – įmanoma. Nors mūsų įmonei tik ketveri, mes jau turime įmones Rusijoje, Kazachstane, Ukrainoje, greitu laiku vykdysime verslo plėtrą Brazilijoje.

Norėčiau apsimesti, kad manęs aplinka ir emocijos neveikia, žinoma, veikia, bet yra vidiniai varikliai, kurie neigiamas emocijas išvalo. Neturi pasiduoti negatyviems jausmams. Jei taip atsitiko, kitą dieną atsikeli ir vėl sakai – labas rytas, nuostabi diena, mes su viskuo susitvarkysime. O tada belieka imtis veiksmų.

Ko palinkėtumėte jaunam, siekiančiam žmogui, kuris vis dar yra ieškojimų kely?

Man patiko viena gera mintis, kurią išgirdau jau senokai – „žmonės pervertina tai, ką jie gali padaryti per 1 naktį, bet neįvertina to,  ką jie gali padaryti per 10 m.“

Pirmiausia reikia labai kažko norėti, o paskui kryptingai to siekti. Laikui bėgant,  subursite žmonių, kuriems pirmiausia turėsite duoti, o paskui jie kartu su jumis taip tryptels koja, kad „balos“ nebeliks.