"Bankoke rastum visko, ko tau reikia"

Kaip mergina iš pusiasalio pateko į Tailandą?

Netikėtai radau informacijos apie konkursą ir nusprendžiau, kad noriu išbandyti savo jėgas, pamatyti pasaulio. Reikėjo nusiųsti savo gyvenimo aprašymą, įvardyti pasiekimus, mokymosi rezultatus, socialinę, kultūrinę veiklą. Dvidešimt atrinktų mokinių iš Lietuvos Vilniuje laikė anglų kalbos ir matematikos egzaminus, paskui kalbėjomės su mokyklos įkūrėju. Po poros savaičių pranešė, kam pasisekė gauti stipendiją.

Girdėjau, nuo penkiolikos metų esate žinomas žmogus Neringoje.

Buvau mokyklos taryboje, kultūros sektoriuje, organizavau daug renginių, laisvalaikiu rašau ir fotografuoju. Daugiausia rašau prozą, apsakymai buvo publikuoti kultūriniame jaunimo žurnale "Pašvaistė". Laimėjau keletą vietinių literatų konkursų, važiavome į plenerus. Pirmąją novelę parašiau gal prieš trejus metus, ji buvo vaikiškai lėkšta - apie meilę. Mano mokytojas Kęstutis Subačius skatino vis daugiau kurti, įstojau į Nacionalinę moksleivių akademiją, kuri įsteigta padėti tobulėti gabiems Lietuvos vaikams. Vasarą būna stovyklos, septynios sekcijos: matematikos, lietuvių kalbos, chemijos, fizikos, biochemijos, informatikos ir muzikos. Paskaitas skaito įdomūs dėstytojai, susitinkame su rašytojais ir mokslininkais akademikais, jie šilti žmonės ir mūsų draugai.

Fotografuoju ketverius metus. Susitaupiau pinigų, nusipirkau geresnį fotoaparatą, išsiunčiau nuotraukas Lietuvos moksleivių fotografijos konkursui, tapau laureate. Labiausiai patinka fotografuoti žmones, nes mėgstu emociją fotografijose, natūralumą ir kartu išskirtinumą.

Ką patyrėte Tailande?

Kitąmet turėčiau gauti tarptautinio pagrindinio mokymo sertifikatą, o po to atsiveria galimybės studijuoti tarptautinį bakalauratą arba pasirinkti labai populiarius Anglijoje ir Amerikoje A lygius. Galėčiau mokytis ir toliau Tailande, nes tie abu kursai pripažinti visame pasaulyje, tad galėčiau keliauti studijuoti bet kur kitur.

Gyvenu Bankoko centre - verdantis tautų ir kultūrų katilas. Mergaitei iš mažo miestelio tai buvo "o"! Tiesiog protu nesuvokiama, iš kur visko gali būti tiek daug, Bankoke rastum visko, ko tau reikia: nuo smeigtuko iki įmantriausio patiekalo. Tai šokiruoja, pirmus mėnesius stebina kiekvienas žingsnis. Žmonės, aplinka, tiesiog viskas yra visiškai kitaip. Budistai tiki, kad darydami gerus darbus jie tampa geresni, todėl ir pomirtinis gyvenimas bus geresnis. Paslaugūs, šypsosi, visi jiems svarbūs, dėl to buvo labai lengva įsilieti į jų gyvenimą.Netgi mokyklose labdara yra pagrindinis dalykas.

Ką įspūdingo pamatėte Bankoke?

Mes gyvename mokyklos bendrabutyje, o savaitgaliais vyksta ekskursijos. Bankokas modernus ir šiuolaikiškas: dangaus traukiniai, keliai, tiesiami virš žemės... Skverbiasi vakarietiška kultūra, bet kažkaip natūraliai.

Susipažinote su nacionalinėmis tradicijomis?

Daugiau teko susipažinti su tailandietiška muzika, šokti tailandietiškus šokius. Jų šokiai ramūs tarsi pasivaikščiojimas ir pasigėrėjimas, bet kartu sudėtingi: jautiesi, lyg skleistum emociją, kažką atiduotum...

Kaip vyksta pamokos?

Viena pamoka trunka valandą dvidešimt minučių, per dieną jų turime keturias. Kitokie santykiai tarp mokinio ir mokytojo. Lietuvoje mokytojas nori mokiniui atiduoti viską, ką jis žino geriausio; lyg jis vienas žinotų, kas tinka mokiniui. Ten mokytojai suteikia žinių, bet leidžia patiems pasirinkti būdus, kaip norėtume jas priimti, todėl esi labai savarankiškas, pats rašai užrašus, kas tau atrodo svarbu. Juos vėliau patikrina, pasako, kas negerai, bet jautiesi lyg mokytumeisi universitete. Atsakinėjam kartais, bet dažniausiai rašom testus arba kontrolinius darbus, taip pat turime rašyti kursinius darbus iš kai kurių dalykų, tai sudaro dalį egzaminų pažymio.

O kaip dėl asmenybės ugdymo?

Tai labai svarbi mokyklos dalis. Mūsiškė vadovaujasi ideologija, kad mokiniai būtų internacionalistiški, demokratiški, kad rūpintųsi gamta, keltų sau iššūkius, išeitų iš savo komforto zonos, būtų lyderiai ir užsiimtų socialine veikla. Kai mokykloje didžiulė šventė, pardavinėja maistą, vyksta pasirodymai, taip renka lėšas labdarai. Kiekviena klasė savaitę per metus važiuoja į salą, ten gyvena pusiau stovyklaudami - ir dėl sveikatos, ir kad išmoktume prisitaikyti prie aplinkos. Kelionės, ekspedicijos, plaukimas kanojomis visą dieną, išbandai jėgas, įvertini save, kitus žmones; svarbiausia, kad tai būtų iššūkis tau.

Visų tautų dieną Papajoje šokome lietuviškus šokius, vaišinome savo duona, varškės sūriu (cepelinams tenykštės bulvės netinka). Stebėjome indų, australų, zelandiečių, turkų, estų, korėjiečių pasirodymus, ir stengėmės iš visų kultūrų pasiimti tai, kas priimtina, įdomu, kad galėtų teikti naudos gyvenime. Dabar turiu draugų iš viso pasaulio.

Ko labiausiai pasigendate iš savo gyvenimo Neringoje?

Gamtos. Gyvename ten miesto centre: pastatai, minia, automobiliai. Aš visą gyvenimą žavėsiuos Neringa, nes joje užaugau tokia, kokia esu dabar. Čia yra vietų, kurias žinome tik mes, kurias susirandam netyčia. Kai grįžti, prisimeni viską, ką esi čia nuveikęs, taip ramu ir gera. Būsiu čia tris savaites, paskui dvylika valandų skrisiu atgal. Birželio viduryje, po metinio žinių patikrinimo, grįšiu namo.

Kokią profesiją ketinate pasirinkti?

Noriu išbandyti viską ir rasti tai, kas patinka labiausiai. Vis dar nežinau, ko iš gyvenimo noriu. Manau, ateis tam laikas.