Vasarą prie jūros buvau prisirinkusi tų gintarėlių, bet jau visus pamečiau. Stačiau smėlio pilį su gintarais. Kartais sapnuoju, kad kaip undinė plaukiu vandeny, ir matau žuvytes. Matau, kaip delfinai šokinėja. Kai buvau Jūrų muziejuje, tai plaukiau valtimi, kurią delfinai tempė.
Man sakė, grieži smuikeliu?
Smuiku groti man labai patinka. Muzikos vadovė paprašė, kad aš eičiau į muzikos mokyklą. Tai ir einu į pirmą klasę. Jau stryką vedžioju, ir smuikas man geriau už lėlę. Jis ir verkti moka... Kai mokausi groti visokius pratimus, tai ant pirštų pradeda pūslytės augti. Bet nieko tokio.
Gal užaugusi būsi muzikantė? Kaip mokytis sekasi?
Aš geriau norėčiau būti vaikų daktarė. Man tokį daktarės rinkinį padovanojo, ir aš visą laiką gydau tą lėlytę. O jeigu vaikui labai skaudės dantį ar pilvuką, tai galėsiu jam ir smuiku pagroti. Auklėtoja, kai nueina į susirinkimą mokykloje, sakė, mane visą laiką pagiria, kad labai gerai skaičiuoju.
O jeigu loterijoje laimėtum daug daug pinigų, ką nusipirktum?
Nusipirkčiau didelį namą sau ir sesėms, ir savo brolį užauginčiau, jam tik ketveri metukai. Brigita ir Vitalija už mane didesnės, bet su Ričardu visą laiką žaidžiam namais. Kai jis neklauso, išdykauja, tada su juo nebežaidžiu. Jis visą laiką prie vandens lenda, susišlapina rankoves, ir turiu jį pervilkti.
Turbūt dalyvausi kalėdiniame vaidinime?
Dažniausiai būnu Snieguolė. Nykštukas būna mano brolis. Šiemet šoksiu Snieguolės šokį. Bet ir kita Snieguolė ateis su Seniu. Aš niekados juo netikėjau. Todėl, kad mačiau pas kitus senelius prie ausų tokias gumytes. Tas, kur Laplandijoj, yra tikras Senis. Mačiau tokį filmuką, kaip Kalėdų Senelis sutiko tokius vaikus, ir tas mažiukas vaikas norėjo įmest dovanėlę, ir įkrito pats į kaminą. Esu parašius laišką, bet neturiu Senelio adreso...
Ko prašytum tikro Kalėdų Senelio?
Norėčiau turėti savo Snieguolės suknelę, norėčiau didelės kepurės su snaigėm ir kad būtų burtų lazdelė. Kad galėčiau visus užburti: pasakyčiau kokį nors žodį, ir tada atsirastų tas dalykas... ko kiekvienas labiausiai trokšta. Aš pati pasakyčiau: "Noriu šuniuko!", ir jis atsirastų.
Ar važiuoji pas ką nors į svečius?
Turiu mamos tetą, dar tokie globėjai mus pasikviečia. Jie pasiima kartais mane su sesėm, važiuojam į kokį barą. Tik Ričardas nevažiuoja, sakė, dar per mažas. Dar tegu paaugs. Su globėjais susipažinau, kai per Kūčias pernai jie pakvietė mano vyriausiąją sesę. Pasakiau, kad ir aš noriu. Jie turi labai gražų didelį namą.
Norėtum gyventi kartu su jais?
Gyventi nenorėčiau, nors pas juos gerai. Jeigu jie ir brolį paimtų... tada norėčiau. Kai pas juos nakvojam, tai ir pasakas skaito, ir apkamšo minkštai. Nežinau, kurį iš jų labiau myliu - vyrą ar moterį. Jie labai geri. Visa šeima. Jie dar turi dukterį. Tokią kaip aš. O vakar mes su vaikais buvome "Išsipildymo akcijoje", koncerte, tai iš Vilniaus grįžome tik ketvirtą valandą ryto!
Atleisk už skaudų klausimą. Ar tu turi mamą?
Turiu, bet ji neatvažiuoja. Neatsimenu jos veido, tik vardą. Vieną dieną ji išėjo. Tik prisimenu Brigitą vietoj mamos. Ji iškepdavo blynų... Ir prisimenu, kaip atvažiavo apsauga ir mus iš namų išsivežė. Tėtį tai ne taip seniai matėm, balandžio kažkelintą, kai močiutė numirė. Papasakok tu, - sako sesei Brigitai.
Brigita papasakojo, kad iš artimųjų dar yra Vitalijos krikšto mama, vadinama "kūma", ji mergaites kartais pasiima į kaimą.
- Mūsų mama nebuvo labai graži, bet aš jos veidą labai gerai įsidėmėjau. Jis toks savitas, - ramiai pasakojo Brigita, iš popieriaus pjaustydama angelą. - Kai vaikai dar buvo maži, mama vieną rytą tiesiog išvažiavo, iš viso nieko nepasakiusi. Mes miegojom, atsikėlėm - mamos nebėr. Tėvas išvažiavo motinos ieškoti, ir dvi dienas negrįžo. Aš, pati vyriausia, ėjau karvės melžti. Aš ją melžiau nuo šešerių metų. Ir valgyt viriau, ir tas mažiukas Ričardas, reikėjo jį supti. Buvo labai sunku. Bet trečią dieną atvažiavo iš vaikų apsaugos, ten buvo dar tokia daktarė, ji mus labai mylėjo. Išvežė mus į ligoninę, o po trijų savaičių atvežė čia. Jeigu mama būtų mus mylėjusi, būtų seniai pasiėmusi. Kai dar gyveno su tėvu, jai skirdavo autobusiuką vaikų teisių apsauga, kad pas mus atvažiuotų kiekvieną penktadienį. Ji atvažiuodavo kartą per mėnesį. Paskutinį kartą atvažiavo, kai buvau trečiokė. Jai mūsų nebereikia.
Kai užaugsi, Gintare, ar norėtum turėti daug vaikų?
Gal vieną. Mergaitę garbanotais plaukais. Saugočiau ją vaiką kaip savo akį.
Ar dažnai verki, Gintare?
Kai berniukai nuskriaudžia, bet tada pasakau auklėtojai. Vieną kartą buvau pasiklydusi, kai važiavom prie jūros. Viena mergaitė mušėsi, ir aš taip užsižiopsojau, atsilikau nuo visų. Paskui mane surado. Ko aš bijau? Kai užgesina šviesą ir uždaro duris, ir nieko nėra kambary. Žiūriu pro langą ir... bijau. Bet man sesė liepė nupiešti pabaisą, kurios bijau - sakė, kad taip ją prisijaukinsiu.
Kas tau brangiausias žmogus žemėje?
Brigita. Ir Ričardas. Ir Vitalija.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą