Žvejų ir buriuotojų šventės
XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje iš įvairių pakrantės gyvenviečių pradėjo rinktis Kuršių marių žvejai su savo ąžuolinėmis ir pušinėmis burvaltės į bendrus (su)plaukimus ir regatas - varžytuves po burėmis.
Regatose buvo varžomasi suskirsčius burvaltes į atskiras klases (kategorijas) pagal laivo dydį.
Susibūrimas, atitrūkimas nuo kasdienės žvejybos rutinos, varžymasis dėl prizų ir pokylis krante kūrė šventinę aplinką ir nuotaiką.
Prie jos kūrimo prisidėdavo ir Klaipėdos buriuotojai - „Klaipėdiečių buriuotojų draugija“ (Memeler Segel Verein) - organizuodami žvejams regatas, parūpindami vertingų prizų (pvz. barometras, laikrodis, neparšlampamas kostiumas ar tinklai) ir ruošdami linksmas vakarones.
1927-1930 m. Nidoje ir Juodkrantėje vasaromis vykdavo vokiečių organizuojamos žvejų regatos, kuriuose dalyvaudavo nuo 40 iki 50 burvalčių.
1934 m. įkurta Klaipėdos krašto žvejų ir pelkininkų draugija bei lietuvių buriuotojų bendruomenė ėmė rengti regatas ir suplaukimus mariose (prie Ventės, Juodkrantėje, Preiloje, Pervalkoje ir Klaipėdos uosto prieigose) bei pajūryje ties Karkle.
Lietuvos jūros draugija
„Jeigu sakoma, kad nėra ar negali būti Lietuvos be Vilniaus, tai tikrai jau galima pasakyti, kad nėr ir negali būti nepriklausomos Lietuvos be Jūros... mūsų Visuomenė nepakankamai supranta Jūros Reikšmę mūsų Tautai bei valstybei...
Lietuvos Jūros Draugija nutarė suruošti visoje Lietuvoje pirmąją Jūros Dieną.“
Tokia žinia buvo ištransliuota 1925 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdos krašto lietuvių laikraščio „Lietuvos Keleivis“ straipsnyje „Juros Diena“.
Jis anonsavo rugpjūčio 2 d. Palangoje Lietuvos jūros draugijos organizuotą jūros šventę.
Ši draugija į savo gretas subūrė lietuvius inteligentus, bandžiusius visuomeninės veiklos pagrindais stiprinti Klaipėdos krašto integraciją Lietuvos Respublikoje.
Kaip priemonė šiam tikslui pasiekti pasirinkta jūrinės kultūros ir politikos propagavimo strategija.
1925 m. kovo 25 d. draugijos steigiamajame susirinkime išrinkta centro valdyba - Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endrius Borchertas, uosto bendrovės „Sandėlis“ direktorius Endrius Rėžulaitis, ekonomistas Vladas Pryšmantas, uosto laivybos viršininkas Liudvikas Stulpinas, Lietuvos Banko Klaipėdos skyriaus direktorius Česlovas Landsbergis, „Ryto“ spaustuvės direktorius Jokūbas Stikliorius ir Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Tomas Norus-Naruševičius (išrinktas ir draugijos pirmininku).
Paskelbtuose įstatuose pagrindiniu tikslu buvo iškeltas siekis „žadinti ir skleisti Lietuvoj susipratimą apie jūros ir savojo pajūrio reikšmę, jūreivystės svarbą...„
Jam pasiekti numatyta pažintinė ir šviečiamoji programa: paskaitos, susirinkimai, diskusijos, ekskursijos ir spaudinių apie jūrą leidyba.
1925 m. vasarą Lietuvos jūros draugija turėjo skyrius Šilutėje, Kretingoje, Dotnuvoje, Šiauliuose ir Kaune, o Klaipėdos skyriuje jau buvo net 190 narių.
Draugijos veiklos programos šviečiamąjį sklaidos uždavinį tikėtasi įvykdyti organizuojant Jūros dieną visoje Lietuvoje, pirmąją (įžanginę) surengiant Palangoje.
Pirmoji Jūros diena - Palangoje
Jūros dienai vykdyti buvo sudarytas komitetas, taip pat Susisiekimo, Koncertų ir Pasilinksminimo, Loterijos ir Švietimo komisijos.
Šventės programoje buvo numatyta kelionė laivu Klaipėda-Palanga-Klaipėda, pasiplaukiojimas žvejų burvaltėmis, jūrininkų paskaitos, pristatančios Lietuvos jūros draugijos veiklą, loterija, koncertas ir šokiai.
1925 m. rugpjūčio 2 d. Palangos kurhauzo sodelyje paskaitą apie jūros svarbą tautai skaitė kapitonas Liudvikas Stulpinas (tuometinis Klaipėdos uosto viršininkas), grojo karinis orkestras ir dainavo choras.
Loterijoje buvo galima laimėti ... aviną su keturiais ragais, paveikslų ir ūkio įrankių.
Vakare šventė persikėlė į kurhauzo salę.
Po Jokūbo Stiklioriaus sveikinimo kalbos, pritariant fortepijono meistrui Prielgauskiui, dainavo solistės Katelė ir Pocienė bei kompozitoriaus Stasio Šimkaus diriguojamas muzikos ir dainavimo mokytojų vyrų choras.
Pirmosios Jūros dienos lankytojai susipažino su jūra ir praktiškai. Vykę iš Klaipėdos į Palangą nedideliu garlaiviu patyrė stipraus jūros bangavimo poveikį ir kentėjo nuo jūrligės.
Nedžiugino laivuko keleivių ir ta aplinkybė, kad kurį laiką dėl bangų nebuvo galima prisišvartuoti prie Palangos tilto.
Lietuvos jūros draugijos per Jūros dieną Palangoje (1925 m.) skleista žinia, kad „reikia mūsų visuomenei įskiepyti jūros pamėgimą ir branginimą“ stiprino ir jau po 9 metų (1934 m.) visoje šalyje minėtos Jūros dienos propagandinį pagrindimą, subrendusį Kauno inteligentijos aplinkoje.
Yra duomenų, kad Jūros šventės Lietuvos pajūryje XX a. 3-me dešimtmetyje buvo švenčiamos dar bent du kartus - 1927 m. Šventojoje ir 1928 m. Klaipėdoje.
Apie jų pobūdį, tikslus ir programą plačiau nežinoma.
Tačiau, jeigu tokie minėjimai ir vyko, jie nesulaukė viešumo ir didesnio Lietuvos valdžios bei Kauno inteligentų dėmesio.
Didžiosios Jūros dienos idėja
Jūros diena, nuo kurios įgyvendinimo suskaičiuojame 80 metų, subrendo už Klaipėdos krašto ribų - Didžiojoje Lietuvoje.
Pirmoji Jūros diena labiau atspindėjo politiškai aktyvių lietuvininkų ir kuo greitesnio Klaipėdos uosto pritaikymo šalies poreikiams šalininkų iniciatyvą paskatinti jūrų ūkio plėtrą.
Šis bandymas, išskyrus skurdžius spaudos pranešimus, Didžiojoje Lietuvoje (teritorijoje be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų), didesnio atgarsio nesulaukė.
Jūriškumo ugdymo šalyje idėjos tuo metu (1925 m.) neatitiko pagrindinių raidos tendencijų. Valdančiojo sluoksnio dauguma buvo kultūriškai atitolęs nuo jūros, dėl to neįžvelgė jūrinės kultūros teikiamų galimybių.
Viskas pasikeitė 1930-1933 m., kai Lietuvą užgulė geopolitiniai ir ekonominiai sunkumai. Jų akivaizdoje Didžiosios Jūros dienos Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje renginiai įgavo ryškų tautinės ideologijos atspalvį.
Jūros šventė, kurios 80-jį jubiliejų minime, atsirado kaip valstybinė šventė. Įvertinus tarpukario kontekstą, Klaipėdos krašto teritoriją galėtume pavadinti vidaus ir užsienio politikos (ypač santykiuose su Vokietija) skauduliu.
Bandant krašte šeimininkauti buvo susidurta su gerai organizuota vietos vokiečių politine ir ekonomine opozicija, nukreipta prieš lietuvių politikus, administratorius, verslo ir kultūros veikėjus.
Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią autonominėje teritorijoje aštrėjo tautiniai kivirčai ir dramatiškai mažėjo prekybos apimtys.
Pirmoji visuotinė Jūros diena (1934 m.) buvo ir propagandinis tautininkų renginys, kuriuo siekta pademonstruoti kultūrinę lietuvių atsvarą nuo vokiečių Klaipėdos krašte, ir priemonė propaguoti valstybines investicijas jūrų ekonomikoje.
Atsirado strateginis poreikis pajūryje nuo seno gyvavusią žvejų kultūrą parodyti kaip savą ir artimą XIX a. pradėjusiai formuotis nacionalinei lietuvių kultūrai.
Kita vertus, ryškėjo nauji uždaviniai - ginti interesus jūrų uoste ir stiprinti tautinį laivyną.
Jūrų ekonomikos sektoriaus vaidmuo, realizuojant šalies ūkio potencialą, smarkiai išaugo. Iš esmės, 1933-1934 m. Didžiosios Jūros dienos pradinę idėją pagimdė siekis priartinti lietuvius prie jūros ir išaiškinti jos svarbą visai Lietuvai.
1933 m. balandį įregistruotos Lietuvos ir Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungos (nuo 1935 m. pabaigos - Lietuvos vakarų sąjunga) nariais buvo akademikai, literatai ir politikai (Kazys Pakštas, Viktoras Biržiška, Vincas Krėvė-Mickevičius, Ernestas Galvanauskas, Vaclovas Sidzikauskas, Antanas Merkys, Zenonas Ivinskis, Povilas Pakarklis, Vladas Lašas ir kiti) savo veikloje akcentavo kultūrinių ryšių tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (t. y. Lietuvos ir Klaipėdos krašto) stiprinimą. Vienas pagrindinių jų uždavinių buvo suaktyvinti prolietuvišką visuomenės dalies Klaipėdoje.
Jūros dienos idėja užgimė, ar bent jau buvo išplėtota, šios sąjungos aplinkoje. „...turinti tikslą įstiprinti Lietuvių Tautą jos gintariniuose pajūriuose, nuo kurių svetimieji „draugai“ buvo ją beveik atstūmę...
Taipgi sąjunga numato ateinančią vasarą suruošti visoje Lietuvoje jūros šventę“ (K. Pakštas. Kodėl įsisteigė Lietuvos Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjunga?
Tėvų žemė, 1934 sausio 16 d., Nr. 1, p. 2)
Pasiruošimas
Šventei ruoštasi kruopščiai ir iš anksto. 1934 m. balandžio 8 d., keturis mėnesius prieš numatytą Jūros dieną, minėta Lietuvos Pajūrio diena - propagandinė akcija prieš Vokietijos politiką Klaipėdos krašte.
Į posėdžius susirinkę jaunalietuvių ir tautininkų skyriai, visuomenės atstovai visoje Lietuvoje demonstratyviai pasirašinėjo rezoliucijas, smerkiančias vokiečių revizionistinius ketinimus autonominiame Klaipėdos krašte ir, kartu, sveikinimus šios teritorijos lietuviškajam gubernatoriui Jonui Navakui, tvirta ranka ginusiam tautos interesus.
Netrukus pasirodė Jūros dienos komiteto propagandos komisijos leidinys „Lietuvių tautos balsai savo jūros reikalais“, kuriame sugulė Pajūrio dieną (ir ne tik) užfiksuoti oficialiąją tautinę ideologiją papildantys atsišaukimai.
Ši visuomeninė akcija liudijo viešai deklaruoto Jūros dienos tikslo - supažindinti lietuvius su jūra - glaudžias sąsajas su politiniu uždaviniu stiprinti Klaipėdos krašte lietuviškumo pozicijas.
Palaipsniui žengti ir kiti žingsniai. 1934 m. liepos 5 d. viena Klaipėdos gatvių buvo pavadinta transatlantinio skrydžio pionierių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardu.
Liepos viduryje Kuršių mariose prie Juodkrantės buvo suorganizuota žvejų regata, o liepos 18 d. į Kopgalio kapinaites perkelti 1933 m. mirusio pirmojo kapitono Liudviko Stulpino palaikai.
Rugpjūčio 6 d. Kauno meno mokyklos grafikos studijos „Forma“ nariai uostamiestyje surengė parodą, kurioje dalyvavo vėliau žinomu Lietuvos dailininku tapęs Antanas Kučas.
ATGARSIAI. Šiaulių laikraščio „Mūsų kraštas“ 1934 m. rugpjūčio 19 dienos numerio titulinis puslapis.
1934 m. liepos 22 d. Lietuvos tautininkų sąjungos - tuo metu vienintelės teisėtos partijos - Palangos apylinkė surengė Jūros dieną Šventosios uoste.
Jos metu buvo laikomos katalikų ir liuteronų pamaldos už žuvusius žvejus, jų garbei nuleistas į jūrą vainikas.
Vakare vyko vaidinimas ir gegužinė (vakaronė pušyne). Šventosios uosto statybų vadovas Jonas Šimoliūnas, savo kalboje apžvelgęs uosto istoriją, pabrėžė žvejybos ir, apskritai, žuvies kultūros vystymo Lietuvoje pranašumus.
Į šventę susirinko apylinkių gyventojai ir keli šimtai poilsiautojų iš Palangos, dalis kurių į Šventąją atkeliavo nuo jūros tilto įsėdę į žvejų motorlaivius.
Jūros dienoje Šventojoje apsilankė ir prezidentas Antanas Smetona, Ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmona Jadvyga.
Šventėje skambėję pajūrio žvejų kasdienės buities gerinimo ir šalpos klausimai įsiliejo į bendrą jūrinės propagandos foną.
INFORMACIJA 1934-ųjų Jūros dienos dalyviams.
Atvykstantieji į Jūros dieną Klaipėdoje žymėti specialiuose registracijos punktuose. Masių suvaldymui Jūros dienos organizatoriai skyrė daug dėmesio.
Tuo tikslu atvykusieji buvo skirstomi į grupes, kurios turėjo savo palydovus. Mieste tvarką turėjo prižiūrėti šventės tvarkdariai su mėlynu kaspinu, pažymėtu inkaro ženklu ir specialiu užrašu, ant rankovės.
Važiuojančiuose į Klaipėdą traukinių vagonuose tvarka turėjo rūpintis palydovai.
Kad šis sumanymas nebuvo iki galo įgyvendintas, patvirtina atsiliepimai apie netvarkingą susodinimą ir kai kurių asmenų važiavimą be bilieto.
Spaudoje būta ir pastebėjimų, kad dalyvavimas masiniuose renginiuose vyko kiek chaotiškai, o daugiatūkstantinei miniai nepažįstamoje aplinkoje buvo sudėtinga susiorientuoti.
Trūko žadėtų ekskursijų vedlių, kurie nurodytų renginių, nakvynės ar pagrindines lankytinas vietas. Grupės žmonių klaidžiodavo po miestą tarp jau užimtų nakvynės punktų.
IŠTAKOS. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje iš įvairių pakrantės gyvenviečių pradėjo rinktis Kuršių marių žvejai su savo ąžuolinėmis ir pušinėmis burvaltės į bendrus (su)plaukimus ir regatas - varžytuves po burėmis. Reprodukcija iš laikraščio „Das Ostpreussenblatt“)
Pasitaikydavo ir tokių kurioziškų situacijų, kai, pasiekę uosto pakrantę šalia marių, lietuviai manydavo pamatę jūrą.
Kaip tik tokią kuriozišką situaciją iliustruoja ištrauka iš straipsnio dienraštyje „Rytas“: „Taip prie stoties eina būrelis dar nesenų moterų ir kalbasi, kad jūra, girdi, visai nedidelė, nes siaura ir matosi jos kitas krantas“.
Ekskursantams, taip oficialiai vadintiems šventės dalyviams, apgyvendinti buvo skirtos viešos patalpos („bendros nakvynės“) visame mieste.
Atvykėliams nakvynės paslaugą teikė 17 mokyklų, 2 fabrikai ir 2 privatūs namai. Ekskursantai buvo apgyvendinti ir lėktuvų angare Rumpiškėse (buvusiame Klaipėdos aerodrome), gimnastikos salėje, Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų sąjungos patalpose, Luizės dvare, Klaipėdos įgulos kareivinėse (dabar jose įsikūręs Klaipėdos universitetas).
Viešos patalpos buvo išklotos šiaudais. Paklode, antklode ir pagalve miegantieji turėjo pasirūpinti patys. Jei norėjai nakvynės su paruošta patalyne, ji atsiėjo 1-1,5 Lt už vieną naktį.
Retas kuris atvykęs šventės dalyvis apsistojo viešbučiuose ar vasarnamiuose.
Pastebėjus, kad numatytų nakvynės vietų gali neužtekti, statytos lauko palapinės.
Kadangi šventės metu vyravo geras oras, kai kurie atvykėliai naktį prieglobstį rado pajūrio kopose, kiti - ant šiaudų įsitaisė uosto tarnybinių patalpų kiemuose.
TRAUKINIAIS. 1934 m. rugpjūčio 9 d. Klaipėdos geležinkelio stotis - ekskursijos iš visos Lietuvos atvyksta į Jūros dieną. 2004 m. leidinio „Jūros šventė“ („Libra Memelensis“) nuotr.
Renginių metų veikė 10 valgyklų, 4 specialūs „Lietuvos eksporto“ įrengti maitinimo punktai (visi - prie jūros ar marių), geriamo vandens kranai, 4 poilsio vietos (aikštės), 4 informacijos biurai, 14 viešųjų išviečių ir apie 10 sanitarijos punktų, kuriuose buvo suteikta smulki medicininė pagalba per 600 žmonių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą