Nors anksčiau D. Kontenienė nesvarstė galimybės tapti rašytoja ir vis dar prisibijo šio žodžio, šiandien pašnekovė jau yra subūrusi nemažą skaitytojų ratą.
Be to, visai neseniai D. Kontenienės knyga "Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu" svetainės knygos.lt buvo išrinkta 2020 metų perkamiausia meilės romanų ir lietuviškų meilės romanų kategorijose.
Kaip jaučiatės šiuo metu, kai prekyboje pasirodė 5-oji Jūsų parašyta knyga?
Šiuo metu bandau vėl grįžti į kūrybinį procesą, nes jaučiuosi dar šiek tiek sutrikusi po penktosios knygos pasirodymo prekyboje. Po kiekvienos išleistos savo knygos jaučiuosi tarytum tarp žemės ir dangaus. Visgi užtrunka nemažai laiko, kol parašai ir išleidi ją, paskui - kol pristatai... Tai natūraliai atitrūkstu nuo rašymo tuo metu. O paskui vėl reikia į tai grįžti. Tačiau nestabilumo būsena trunka apie keletą dienų. Jai praėjus viskas vėl stojasi į vėžes.
Ar apskritai prieš pradėdama rašyti kada nors galvojote, jog tapsite rašytoja?
Niekada negalvojau apie tai. Nors potraukis rašyti visada būdavo: rašydavau į sąsiuvinius, vėliau - su pirmuoju, tėvų nupirktu kompiuteriu. Tai būdavo trumpos istorijos, pavadinimai... Tačiau ši veikla labiau būdavo kaip žaidimas ar laisvalaikio leidimas.
Apskritai dauguma žmonių mano, kad rašytojas yra kažkoks labai labai protingas, gyvena miško trobelėje, laisvai kuria pasinėręs į save ir t.t. Niekad nesusimąstome, kad tai toks pat žmogus, kaip ir mes visi. Man ir pačiai visada atrodė neįtikėtina, kad galiu ir aš būti rašytoja.
Juk dirbu buhaltere, atrodo, nieko įdomaus gyvenime nenuveikiau, o čia, va - ir rašytoja!
Nors, tiesą pasakius, žodžio "rašytoja" vengiu iki šiol. Jis man atrodo bauginantis.
Kada Jūsų gyvenime atsirado realūs pamąstymai, jog reikia parašyti knygą?
Čia tokia labai keista istorija. Aš pati esu "pelėda", todėl mano aktyvusis gyvenimo tempas prasideda apie 20-21 valandą. Mano vyras - atvirkščiai - "vyturys" ir apie 22 valandą jis jau eina miegoti. O kai aš tuo metu pradedu ką nors valyti, barškinti, kraustyti, natūralu, kad keliu jam triukšmą. Tai jis man iš pradžių liepė eit skaityt knygą, kad ramiai būčiau. Pasakiau, kad visos namie esančios jau seniai perskaitytos, o naujų tokiu paros metu tikrai niekur negausiu. Tada, sako, eik pati parašyk. Pagalvojau kelias minutes ir nusprendžiau, kad eisiu ir parašysiu. Bent turėsiu ką veikti. Taip viskas ir prasidėjo. Apėmė jausmas, kad kažkokia užtvanka viduje sugriuvo, atrodė, kad tą istoriją, kurią rašau, žinojau jau begalę metų.
Iš pradžių niekam nesakiau, kad parašiau knygą. Paskui daviau paskaityti kelioms draugėms, kurios ir paskatino mane išsiųsti rankraštį leidykloms. Taip ir padariau, nors nieko nesitikėjau.
Atsimenate dieną, kai prekyboje pasirodė pirmoji Jūsų knyga?
Turbūt stipriausios emocijos apėmė tada, kai leidykla dar prieš tai atsiuntė man išsirinkti ir pačiupinėti pirmuosius knygos įrišimo variantus. Atsimenu, akys buvo pilnos ašarų. Atrodė kaip kažkoks stebuklas. Savo vaikų neturiu, bet įsivaizduoju, kad jausmas buvo panašus į tą, kai mama pirmą kartą ant rankų paima savo kūdikį. Tai tikrai buvo labai įdomus ir keistas jausmas.
Ir keisčiausia yra tai, kad kiekvieną kartą, laikydama rankose naują savo knygą, jaučiuosi taip pat, tas mistinis ir stebuklingas jausmas niekur nedingsta. Man atrodo, kad tai yra absoliutus džiaugsmas.
Labiausiai džiugina, kai suvoki, jog tavo mintis "pačiupinės" ir perskaitys kiti.
Kas yra tie pirmieji žmonės, kurie perskaito rankraščius ir išsako savo nuomonę dar prieš siunčiant juos leidyklai?
Nuo pat pradžių turėjau tris savo mergaites. Dvi iš jų - labai geros mano bičiulės, o trečioji - giminaitė. Taip pat ir mano vyras! Didelės kritikos tikrai negaunu, tačiau aš pati esu labai savikritiška.
Kiek laiko užtrukote rašydama? Ir kiek jo užtrunkate apskritai, kol parašote knygą?
Pirmąją knygą parašiau per tris mėnesius. Dienomis negalėdavau nusėdėti vienoje vietoje, kol sulaukdavau vakaro, kai galėsiu eiti rašyti. Paskutines dvi parašiau per beveik pusantrų metų. Šiaip aš rašau labai greitai. Kartais net pats, žmogus, nesupranti, kad laikai savyje tą didžiulę "užtvanką" pasistatęs. O reikia tiesiog eiti ir pradėti daryti. Tik tada supranti, kaip ilgai visa tai tavyje gyveno. Žinoma, neaišku, kiek ilgai užtrunka kiekvieno žmogaus gyvenime, kol jis atranda savo kelią.
Dažniausiai rašote naktimis?
Dienos metu tikriausiai nesu nė vieno žodžio parašiusi.
Ateina vakaras, o su juo kartu - ir visos mano mūzos.
Tai kol jos mane veda, tol ir einu - tai gali trukti ir iki penktos ar šeštos valandos ryto. O šiaip labai mėgstu rašyti rudenį ir žiemą. Pavasarį ir vasarą labai trumpos naktys, trečią valandą - jau šviesu. Tada man nebeišeina kurti, tuo metų laiku aš ilsiuosi.
Iš kur semiatės idėjų savo romanams? Galbūt knygų personažai yra realių žmonių prototipai?
Būna. Tačiau visose knygose daugiausia yra manęs pačios. Žinoma, pasitaiko, kad į knygų puslapius nugula išgirsti draugų pasisakymai arba gyvenime matytos ar patirtos situacijos. Bet kad visoje knygoje aprašinėčiau kokį nors vieną realų žmogų - tikrai taip nėra.
Kas džiugina labiau - procesas ar rezultatas, kai knyga jau būna išleista?
Abu dalykai. Pats rašymas man visada primena kelionę - eini, bet nežinai, kur nueisi. Ir mėgaujiesi tuo. Pati kartais nustembu, kokių įvykių mano istorijose atsitinka ir kiek visko papasakoja sukurti personažai. O pabaigoje, žinoma, džiaugiesi pasiektu kelionės tikslu.
Ką rašymas duoda Jums pačiai?
Pirmiausia tai yra mano pats didžiausias hobis. Taip pat būna labai įdomu, kai tenka rašyti apie tas vietas, kuriose niekada nesu buvusi. Pavyzdžiui, reikėjo aprašyti Mikelandželo sukurtą Dovydo skulptūrą. Tada apie jį skaičiau kokias 3 valandas, o esmę sutalpinau į vieną sakinį. Tokiu būdu įgaunu ir labai daug žinių.
Kokių atsiliepimų sulaukiate iš skaitytojų?
Labai daug žmonių susisiekia su manimi, gaunu tikrai nemažai žinučių, kuriose vienos moterys pasakoja, kad verkė skaitydamos, kad knygose randa savo pačių gyvenimo atspindžių, kad įsimyli personažus. Būna ir tokių, kurios pyksta ir sako, kad vos nesudegino knygos. Jau ir skaitytojų ratas yra susidaręs nemažas. Taip pat, matyt, ir tas technologijų bei socialinių tinklų amžius atrišo rankas žmonėms laisviau ir be baimės bendrauti su knygų autoriais. Dėl to labai džiugu.
Kokie rašytojai yra įkvėpimas Jums pačiai? Kokia knyga Jums pačiai padarė didžiausią įspūdį?
Nuo pat jaunystės mėgstamiausia lietuvių rašytoja buvo Daiva Vaitkevičiūtė. Visada labai ją mylėjau. Džiaugiuosi, kad šiandien abi esame plunksnos sesės. O šiaip skaitau visas lietuvių meilės literatūros autores. Apskritai, manau, kad kiekvienai knygai yra savas laikas ir savas skaitytojas.
Ar pasirodžius naujausiai Jūsų knygai skaitytojai dar galės tikėtis kitų istorijų ateityje?
Neįsivaizduoju. Kaskart išleidus knygą, atrodo, kad viskas, kitos jau nebeišeis parašyti, šulinys išseko. Paskui tas periodas pasibaigia ir pradedu suprasti, kad nė velnio, yra dar kur "kasti". Todėl tikrai negaliu pasakyti, ar šeštoji knyga bus paskutinė, ar 26-oji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą