Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (192)

Jau kelis kartus, rašant apie šio namo gyventojus, buvo minima Švėgždų šeima. Jos galva Jonas Švėgžda buvo kilęs iš ūkininkų šeimos, kuri įstengė sūnų paremti jam siekiant teisės žinių Vytauto Didžiojo universitete. 1942 m. baigęs jau Vilniaus universitetą, į kurį buvo perkeltos Vytauto Didžiojo universiteto teisės studijos, tapo diplomuotu teisėju. 1942 m. diplomuota filologe tapo ir Jono Švėgždos žmona Bronislava Kondratavičiūtė-Švėgždienė. Abu jie buvo iš stambių ūkių. Ponios Bronislavos tėvas valdė daugiau nei 100, o Jono tėvas - per 40 hektarų žemės. Tai tarpukario Lietuvoje buvo rodiklis, kad šeimos buvo tikrai pasiturinčios. Tad, kai jaunuoliai bestudijuodami Kaune susipažino, vienas kitą pamilo ir nusprendė tuoktis, abiejų tėvai neturėjo nieko prieš. Ir Jonas su Bronislava "ėmė šliūbą" Prisikėlimo bažnyčioje. Šiame mieste 1935 m. buvo iškeltos ir vestuvės. Čia 1937 m. gimė Eugenijus Algirdas, o po kelerių metų - ir broliukas Jonas.

Perversmai

1941 m. birželį Švėgždai, kaip ir daugelis kitų lietuvių šeimų, buvo paliesti didelės negandos - B. Švėgždienės tėvai buvo išsiųsti į spec. gyvenvietę Altajaus krašte, teisingiau, gyvuliniais vagonais išvežti į katorgą. Jų ūkis išdalintas vadinamiesiems naujakuriams. Prasidėjus karui ir į Lietuvą atbildėjus vokiečių valdžiai, J. Švėgždai buvo leista keltis gyventi į motinos tėvų ūkį, "atimant" žemes iš naujakurių. Tame ūkyje netoli Viekšnių teisininko ir mokytojos Švėgždų šeimą ir užklupo iš Rytų beparsiritantis frontas. Švėgždai puikiai suvokė, kad sovietinėje Lietuvoje jų tikrai nieko gero nelaukia. Ir nusprendė trauktis į Vakarus. Pasikinkę arkliuką, susimetę šiokios tokios mantos, prisirišę karvę, jie ir išdardėjo nuo Viekšnių. Tačiau fronto banga buvo spartesnė nei jų bėrutis su pririšta karvute. Ties Seda, kur įvyko mūšiai, ienas teko gręžti atgal.

"Visam gyvenimui įsiminiau, kaip iš pamušto tanko traukė apanglėjusį tankistą", - sakė Jono ir Bronislavos Švėgždų pirmagimis Eugenijus Algirdas. Jam tuomet buvo septyneri.

Klaipėda - išsigelbėjimas?

Partraukę į Viekšnius, juose Švėgždai neužsibuvo. Suvokė, kad, įsigalėjus sovietų valdžiai, jie vis tiek arba bus išvežti į Sibirą, arba NKVD požemiuose uždaryti. Jau vien tai, kad tarpukariu šeimos galva teisėju dirbo - nusikaltimas. O dar sugrįžimas į ištremtų tėvų ūkį... Bėgti. Kur? Į Klaipėdą. Toliau nuo "naujakurių" akių.

Bet Kurpių gatvėje įsikūrusi Švėgždų šeima ramybės nejautė. Nuolat akys plačios, ausys stačios. Bet kurią minutę į duris galėjo pasibelsti enkavedistai... Ir pasibeldė. Bet tuo metu namuose tebuvo sūnus Eugenijus ir Švėgždienei padėjusi šeimininkauti Barbora. Kai dešimtmetis berniukas pravėrė buto duris, Barbora iš karto suprato, kad reikia nešti kudašių. Mat už durų stovėjo enkavedistai, už pavadžio laikę šunį. Pro langelį ji išsigavo į balkoną. Ir spėjo pasprukti. Tačiau ne Barboros enkavedistai ieškojo. Jiems buvo reikalinga Eugenijaus senelė Rozalija Kondratavičienė, kuri ryžosi iš tremties Sibire pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Enkavedistai čiupo berniuką už rankos ir liepė vesti pas gimines.

"Kažkodėl per Klaipėdą du enkavedistai, aš ir šuo bėgome risčia. Teta gyveno name prie Raudonojo Kryžiaus ligoninės. Darė kratą, bet senelės nerado. Ji nuolat mėtė pėdas", - apie patirtą šoką ir šiandien jaudindamasis pasakojo E. A. Švėgžda. Tik grįžęs į Kurpių gatvę ir radęs namie tėvus, berniukas pravirko. Ir tėvai turėjo dėti daug pastangų, kol vaiką apramino.

"Man tie enkavedistai įvarė tokią baimę, kad ji persekiojo visą gyvenimą. Norėdamas jos nusikratyti, dailininko Edvardo Malinausko paprašiau nutapyti paveikslą ta tema, kaip mane, vaiką, per Klaipėdą automatus atstatę varė", - pasakojo Eugenijus.

Pasekmės - ir vėliau

1975 m., kai E. A. Švėgžda, baigęs tą patį universitetą, kaip kadaise ir tėvas, įgijęs teisinį išsilavinimą, jau dirbo tarprajoninės prokuratūros prokuroro pavaduotoju, sumanė po užsienius pasidairyti. Kai "gavo" kelialapį į Egiptą (tuomet tai prilygo kelionei į Mėnulį...), turėjo parašyti autobiografiją. Parašė. Tačiau nenurodė, kad tėvas tarpukariu buvo teisėjas Kaune, nenurodė ir to, kad seneliai buvo į Sibirą išvežti. Tas nuslėpimas Eugenijui galėjo brangiai kainuoti. Bet jau buvo visai kiti laikai. "Trojkas", skelbusias mirties nuosprendžius, buvo pakeitusios "kolektyvinės galvos". Tuokart "nuodėmės" buvo atpirktos įrašant griežtą papeikimą į partinės įskaitos kortelę. O tai reiškė ir pasitraukimą iš prokuratūros. Į Egiptą E. A. Švėgžda nebeišvažiavo.

"Gerai dar, kad neužkirto kelių įstoti į advokatūrą. Tiesiog atsirado supratingų žmonių", - sakė E. A. Švėgžda, ir šiandien praktikuojantis advokatas, gyvenantis Palangoje.

Teisininkų namas

Pradedant lieti "Akvareles" apie Kurpių g. 3-iąjį namą, buvo užsiminta, kad ir prieškariu šiame name gyveno advokatas. Vadinasi, teisininkas. Pokariu tradicijos buvo pratęstos ir pagilintos. Jono Švėgždos sūnus Eugenijus žengė tėvo pėdomis. Šiandien teisę M. Romerio universitete studijuoja viena iš jo anūkių - Gretė Švėgždaitė. Notaro, o paskui ir advokato Juozo Jurkaus pėdomis nužingsniavo anūkas Gintaras Steponavičius, įgijęs teisinį išsilavinimą tame pačiame - Vilniaus - universitete. Gal ir J. Jurkaus proanūkei Simonai Žukaitei turėjo įtakos jo profesija, nes mergina teisės mokslus pradėjo krimsti Didžiojoje Britanijoje, o šiandien juos tęsia Honkongo universitete, greta studijuodama ir kinų kalbą.

Taigi, praeidami pro Kurpių g. 3-iąjį namą, kuriame šiandien lyg ir pramogų užeiga su striptizu, žinokite, kad jame iščiūčiuotos kelios teisininkų kartos.

Anonsas

Kitą savaitę daugelio "Akvarelių" skaitytojų pageidavimu ienas pasuksime K. Donelaičio g. 4-ojo namo link, kur šiandien karaliauja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesūra ir studentija. Būtent šiemet šiam statiniui sukanka šimtas metų.

Vaikystėje patirtą šoką Eugenijus Algirdas Švėgžda paprašė tapytojo Edvardo Malinausko atguldyti į drobę.