Gimiau 1945 metais Šiauliuose. Kai man buvo vieneri metukai, su šeima atvykome į Klaipėdą. Nuo 1951 metų ir iki šiol gyvenu šalia parko. Jau keturios mūsų šeimos kartos yra susijusios su šiuo parku, užaugo ir visi gyvena šalia jo.
Mūsų šeima buvo viena iš pirmųjų Pušyno gatvės gyventojų. Dar pokario metais, kai miestas tik valėsi nuo griuvėsių, gyvenome netoli parko.
Kai su tėveliu ėjome pasivaikščioti po parką, jam kilo noras šalia parko pasistatyti namą. Taip mes ir išsirinkome vietą namui statyti dar tada po karo tuščioje teritorijoje.
Kažkada parke vyko gyvenimas, stūksojo raupsuotųjų ligoninė, kuri karo metu buvo subombarduota. Pradėjęs namo statybą, tėvelis vežė plytas iš raupsuotųjų ligoninės parke ir sugriuvusio konservų fabriko, kuris buvo uosto teritorijoje. Pasikinkiusi arkliuką ir aš, penkerių metukų mergaitė, su trijų metų sesute Nijole, važiuodavau rinkti plytų.
APLEISTAS. Ir apleistame parke vaikai mėgdavo sėdėti rūdijančiuose, nebeveikiančiuose atrakcionuose. Apžvalgos rate - sesers Gražinos anūkas Rokas.
Vos užkėlus stogą apsigyvenome name. Iš pradžių gyvenome viename kambaryje. Namą pastatėme per dvejus metus. Namus visada statydavome kolektyviai, vieni kitiems padėdami. Taip ir išsipildė tėvelio svajonė - turėti namą šalia parko.
1951 metais atsikrausčius gyventi į naują namą buvo smagu. Iš pradžių mūsų gatvėje buvo keturi namai, o aplink - tuščia erdvė, miškas. Pradžioje gyvenome kaip kaime. Buvo ramu, gatve nevažinėjo mašinos. Tik kartais prapuškuodavo garvežys su vagonais. Girdėjosi tik pušų ošimas. Pušynas buvo retas, be krūmokšnių, tik tolumoje matėsi eglaitės.
Nuostabias ir šiltas vasaros dienas mes su seserimi praleisdavome parke. Kai paaugo jaunesnioji sesutė, vesdavomės žaisti ir ją.
Parke buvo išsprogdinta didelė duobė. Vaikystėje turėjau slaptą svajonę - labai norėjau turėti dviratuką. Mano svajonę žinojo kone visi gatvės vaikai. Kartą vienas iš draugų anksti ryte pasišaukė mane ir tyliai pasakė, kad į duobę kažkas įmetė dviratį. Nulėkėme su sese, bet tai buvo balandžio 1-osios pokštas. Kai kam buvo juoko, tik ne man.
Parko smėlis buvo baltas it pajūrio. Vandenyje gyveno mažosios žuvelės ir varlės. Žaisdamos čia praleisdavome daug laiko. Darydavome vadinamuosius "sekretus" - po spalvoto stiklo šukėmis kišdavome gėles, lapelius. Braidydavome vandenyje, stebėdavome, kaip auga varlytės.
DIENOS. Nuostabias ir šiltas vasaros dienas Regina su sesute Gražina praleisdavo parke.
Parke su sese ir draugėmis sugalvodavome įvairių žaidimų. Pačios sukūrėme miško teatrą - vaidinome "Zuikį Puikį". Mažieji vaikai buvo žiūrovai ir reaguodavo įvairiai - kas rankytėmis plojo, o kas iš baimės verkė.
Parke grybaudavome, rinkome prisirpusias bruknes. Žiemą važinėjome rogutėmis nuo kalniuko. Taip ir praėjo įspūdingos vaikystės dienos, išliko atminty gražiausi prisiminimai.
Šeštą dešimtmetį, pradėjus kurtis parkui, aplinka buvo išvalyta, privežta naujos žemės, išlygintos ir žemėmis užpiltos duobės. Prisodinta medelių, akacijų, alyvų, kurių žydėjimas ir dabar puošia visą anksčiau buvusios vaikų aikštelės teritoriją.
Tuomet buvo pastatyti stulpai parko tvorai, bet netrukus kažkodėl buvo nugriauti. Parke, vaikų aikštelėje, atsirado daug atrakcionų - supynės, karuselės, ratu skriejantys lėktuvai ir dar daug kitų. Buvo įrengta stogu dengta asfaltuota aikštelė elektrinėms mašinėlėms, kuriomis važinėjo ir vaikai, ir tėveliai. Parko gale buvo geležinkelio bėgiai, jais ratu puškavo traukinukas su spalvotais vagonėliais.
STULPAI. Reginos sesuo Gražina su kaimyne Edita namo kieme. Matosi parko tvorai pastatyti stulpai, kurie netrukus kažkodėl buvo nugriauti.
Parke ant "podiumo" su aukšta tvora buvo įrengta šokių aikštelė. Ten vakarais grojo kariškių dūdų orkestras. Mes, vaikai, bėgdavome pasiklausyti muzikos ir pažiūrėti, kaip jaunimas šoka. Mums įdomiausia buvo tai, kad pasibaigus šokiams, anksti ryte, vos prašvitus, kol į darbą neatėjo valytoja, šokių aikštelėje rasdavome kapeikų, saldainių, gražių nosinaičių, papuošalų ar sagų. Tais menkais radiniais labai džiaugdavomės, nes šis žaidimas patenkindavo mūsų smalsumą.
Vienas iš labiausiai viliojančių atrakcionų vaikų aikštelėje buvo "kopėčios". Jomis aukštai įsikibus rankomis reikėjo paeiti kojomis neliečiant žemės. Pirmyn ir atgal, kuo daugiau kartų. Treniruodavomės anksti ryte, kol parkas buvo tuščias. Varžybų dieną, nors rankos skaudėdavo ir būdavo pūslėtos po treniruočių, vis tiek dalyvaudavome sukandę dantis. Rinkome nugalėtoją. Tai buvo ir sportas, ir žaidimas. Jį mėgo ir vaikai, ir paaugliai.
Kai pradėjau lankyti šalia esančią 5-ą vidurinę mokyklą, pavasariais parke vykdavo graži šventė - "Paukščių diena". Tą dieną eidavome į parką kelti praskrendantiems paukščiams inkilėlių, kuriuos per darbelių pamokas pagamindavo berniukai. Tada parskridusių paukščių būdavo labai daug, dėl inkilėlių jie net pešdavosi. Juose apsigyvendavo net voveraitės. Dabar paukščių parke labai sumažėjo. Gal jie skrenda į miško gilumą, kur mažiau triukšmo?
Daug įspūdžių paliko čiuožykla. Čia nuolat grojo muzika, o sušalusias kojas buvo galima sušildyti persirengimo kambaryje, prie krosnies.
Šalia parko gyvendama ištekėjau, čia užaugo dukra Sandra, kuri taip pat buvo "parko vaikas". Pirmuosius du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius buvo labai skaudu žiūrėti į nykstantį, apleistą, prišiukšlintą parką be apšvietimo, sulaužytais suoliukais, rūdijančiais, be priežiūros paliktais atrakcionais. Net ir apleistame parke mūsų vaikai mėgdavo sėdėti rūdijančiose, nebeveikiančiose karuselėse.
Dabar malonu matyti vėl atgyjantį parką - prižiūrimą, apšviestą. Jau galima ne tik ant suoliuko pasėdėti, bet ir dviračiais iki jūros nuvažiuoti.
Kvietimas
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" maloniai kviečia į trečiąjį vakarą prie karštos arbatėlės, skirtą prisiminti gražiausius parko metus, "Akimirkos, kurios sušildo". Renginys vyks gruodžio 20 d., ketvirtadienį, 18 val., šalia parko esančiame Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centre (III aukštas, Herkaus Manto g. 77, Klaipėdos universiteto stotelė). Susitikime dalyvaus anksčiau parke dirbusi vaikų sektoriaus vadovė Virginija Čepaitė.
Informacija
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą