Hansas Henrikas Pedersenas: "Sėkmė uždirbama"

Man sėkmė nėra galimybė vairuoti prabangų automobilį ar kaupti turtus. Sėkmė - tai užsibrėžtų tikslų siekimas, kaskart kartelę keliant vis aukščiau. Esu karjeristas. Ir visiškai nesvarbu, kokie tie tikslai: kuklūs ar grandioziniai. Siekiu sėkmės visur. Pavyzdžiui, prieš daugelį metų aš nusprendžiau bėgti maratoną. Ir kai kartą vieną iš jų baigiau iki galo, pajaučiau, kad tai ir yra sėkmė. Siekiant asmeninės sėkmės taip pat labai svarbu būti nuosekliam. Tad jei tavo tikslas yra turėti gražią šeimą ir keturis vaikus, pradžioje turi susirasti žmoną, o po to bandyti ją įkalbėti pagimdyti tuos vaikus, - šypsosi Hansas Henrikas. Ar laikau save sėkmingu? Turiu puikią šeimą, mėgstamą darbą, todėl - taip, laikau save sėkmingu žmogumi.

Kokios yra jūsų sėkmės prielaidos?

Užsispyrimas. Ryžtingumas. Humoro jausmas. Svarbu yra sugebėti susitelkti ir būti rimtam tuomet, kai reikia. Ir atvirkščiai, kai, vykstant svarbiam susitikimui, visi yra pernelyg įsitempę, stresuoja, - stengiuosi pajuokauti. Tokiu būdu sušvelninus atmosferą, tikslai, kurie buvo siekiami "rimtais veidais", pasidaro lengviau įveikiami.

Kodėl vieni pasiekia daugiau už kitus?

Neužtenka turėti gerą idėją. Reikia ištirti rinką ir įsitikinti, kad idėja galės būti sėkmingai plėtojama. Reikia nemažai energijos įdėti tam, kad galėtumei savo idėją kam nors įsiūlyti. Daugiau pasiekia tik atkaklūs ir darbštūs. Todėl manau, kad sėkmė yra uždirbama.

Kuo norėjote būti vaikystėje?

Vaikystėje labai patiko žiūrėti amerikietiškus serialus. Pats mėgstamiausias iš jų buvo "Los Andželo teisėjai". Todėl labai norėjau tapti teisininku.

Kaip pasirinkote, kur studijuoti?

Baigęs mokyklą, keleriems metams išsiruošiau į porą kelionių aplink pasaulį. Bandžiau suprasti save. Grįžęs nusprendžiau, kad ekonomikos mokslai bus ta sritis, kurioje aš galėsiu geriausiai save išreikšti. Susiradau auditoriaus padėjėjo darbą, kuris reikalavo ekonomikos išmanymo, tad įstojau į Odensės universitetą. Baigiau verslo ekonomikos studijas.

Nuo ko prasidėjo jūsų karjera Lietuvoje?

Audito kompanija, kurioje dirbau, pasiūlė padirbėti atstovu Lietuvoje. Man tai buvo iššūkis. Tačiau aš norėjau pažinti Lietuvos verslo pasaulį, tad sutikau atvykti čia. Vėliau įsidarbinau durpių gavyba užsiimančios įmonės "Rėkyva" generaliniu direktoriumi. Na, o jūrinio verslo atstovu tapau netyčia. Kai DFDS A/S privatizavo restruktūrizuotos "Lietuvos jūrų laivininkystės" dalį ir įkūrė DFDS LISCO, ji ieškojo žmogaus, kuris galėtų dirbti kompanijos atstovu Lietuvoje. Čia gyvenančių danų dėka kompanija mane atrado durpyne, - šypsosi. - Taip 2001 metais įsidarbinau DFDS LISCO finansų patarėju bei kompanijos savininkų atstovu Lietuvoje. Šį sprendimą savo karjeroje laikau svarbiausiu. Šių metų vasario 1 dieną tapau DFDS LISCO generaliniu direktoriumi.

Kaip jus priėmė lietuviškas kolektyvas?

Pirmaisiais darbo metais nebuvau pats mieliausias kolega, nes buvau danų atstovas. Dauguma laikėsi distancijos. Tačiau po aštuonerių metų darbo, manau, užsidirbau kolegų pagarbą.

Ar prisimenate pirmąjį įspūdį apie Lietuvą?

Jis buvo ganėtinai pilkas. Oro uosto nusileidimo takas buvo nelygus. Gatvės tamsios. O kai kurių kompanijų verslo etika - labai keista. Tačiau žmonės, kuriuos aš čia sutikau, buvo draugiški. Tiesa, lietuvės merginos ir moterys, mano nuostabai, buvo labai gražios.

Kaip susipažinote su savo žmona?

Su savo būsima žmona susipažinau naktiniame klube "Prie Parlamento" Vilniuje. Ten rinkdavosi užsieniečiai. Dalia kažkodėl nusprendė mane pakviesti šokti. Šokame iki šiol.

"Prišokote" didelę ir gražią šeimą.

Dalia anksčiau dirbo auklėtoja darželyje. Šeimai didėjant, ji paliko darbą ir šiuo metu prižiūri mūsų vaikus. Kartu su mano žmona į mūsų šeimą atėjo dabar jau dvidešimtmetė jos dukra Agnė. Ji ketina studijuoti viename iš universitetų Danijoje. 1999 m. gimė Kristina. 2003 m. liepos 27 dieną, Jūros šventės metu, gimė Niklas. 2006 metais - Sofija. Ji mūsų šeimoje yra generalinis direktorius.

Kokia kalba susikalbate?

Norėjome, kad vaikai suprastų ką mes kalbame, todėl šeimos kalba yra anglų. Tačiau vaikai kalba ir lietuviškai. Sparčiai mokosi danų kalbos, nes lankomės pas senelį, pusbrolius Danijoje. Sofija kol kas visomis kalbomis vienodai kalba.

Kokius skirtumus pastebite tarp daniškos ir lietuviškos verslo kultūros?

Manau, kad lietuviškai verslo kultūrai šiek tiek trūksta garbingumo. Be to, Danijos kompanijose nėra tokios ryškios distancijos tarp vienas ar kitas pozicijas užimančių kolegų.

Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia šiuolaikiniame versle?

Sugebėjimas prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Manau, kad dideliame kolektyve dirbantys žmonės turėtų turėti platesnį požiūrį ir kartu siekti bendro tikslo, o ne rūpintis tik savo konkrečiu darbu. Kolegos turėtų labiau vienas kitą palaikyti, o ne sakyti: "čia mano darbas, o čia jau tavo."

Kokia filosofija vadovaujatės kaip vadovas?

Vertinu laisvę, tačiau ji turi būti atsakinga. Man nėra svarbu, ar darbuotojas į darbą atėjo lygiai aštuntą. Kartais - nesvarbu, dėl kokių priežasčių, - jis gali ateiti vėliau, išeiti anksčiau, bet savo darbą privalo padaryti. Tai svarbiausia. Norėčiau, kad darbuotojai tai vertintų. Ši filosofija remiasi pasitikėjimu. Tačiau jei tuo pasitikėjimu yra piktnaudžiaujama, tokio darbuotojo ateitis mūsų kompanijoje gali būti labai trumpa.

Kas jums yra komfortas?

Šeštadienio rytas lovoje su kavos puodeliu rankose. Vaikai mūsų lovoje. Visi žiūrime filmukus.

Gal turite neįprastą hobį?

Man patinka keliauti po įdomias šalis. Kol buvau nevedęs, keliavau po Vietnamą, Mongoliją. Na, o kol vaikai maži, šias ekscentriškas keliones teks atidėti. 1997 m. nusipirkau seną "Volgą". Ją perdažiau, sutvarkiau ir šiųmetėje Jūros šventėje žadu vairuoti parado metu.

Ką norėtumėte nuveikti ateityje?

Norėčiau aplankyti pietų ašigalį. Taip pat norėčiau keliauti aukščiausiai važiuojančiu traukiniu iš Kinijos į Tibetą. Tas traukinys važiuoja labai auštai kalnuose, todėl reikia užsidėti deguonies kaukę. O vėliau, kai sulauksiu brandaus amžiaus, norėčiau kur nors Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje turėti "B&B" viešbutuką. Norėčiau ten gyventi, priimti keliautojus. Net išėjęs į pensiją negalėčiau nieko neveikti.