Man tiesiog sekasi dirbti tokius darbus, kurie sutampa su temperamentu ir leidžia save realizuoti. Sėkmė įnoringa, šiandien gali tave sūpuoti, o rytoj net neatsigręždama pas kaimyną išeiti. Taigi budrumo prarasti nepatartina...
Ne visi ryžtasi pradėti nuosavą verslą, nors, atrodytų, yra pajėgūs tai daryti. Ko jie bijo? Kodėl vieni ryžtasi keisti padėtį, o kiti taip ir lieka samdomais darbuotojais?
Tikrai yra žmonių, kurie visai nenori turėti savo verslo. Vieni dėl to, kad gerai taip, kaip yra, kiti - matydami, kokia atsakomybė tenka savo įmonę sukūrusiam žmogui, nė už ką nenorėtų būti jo kailyje. Na ir kas, kad kartais gali ilgiau pamiegoti ar bet kada atsistoti ir išeiti gerti kavos su kolegomis, ar išvažiuoti, kada panorėjęs. Juk įkūręs savo verslą turi būti ir buhalteris, ir juristas, ir vadovas, ir galybėje biurokratizmo galvos neprarasti, ir šeimos neapleisti, ir jeigu ką, - dar būti pasiruošęs valdžiai paskutinius grašius atiduoti. Tai kam nuolat jausti įtampą su tokia atsakomybės našta, jei gali ramiai kopti karjeros laiptais už svetimus pinigus ir visą smegenų potencialą nukreipti tobulėjimui? Man, deja, iš to prigimties nenuoramiškumo įdomiau patirti išbandymų. Gyvenimas kaip filmas: gali pasirinkti kokį nori žanrą.
Kodėl kai kuriems žmonėms nesiseka plėtoti verslą, kilti karjeros laiptais, nors jie ir labai stengiasi. Kodėl kai kurie verslo žmonės žlunga? Kokias klaidas jie daro?
Labai svarbu, kad tave ir tavo verslą palaikytų šeima. Tai tarsi turbo variklis automobilyje... Vyrai apskritai mėgsta jaustis viršesni prieš moteris ir blokuoti visas iniciatyvas. Ne išimtis ir šeimos, kuriose moteris nedirba, nes jai net pabandyti neleidžiama. Gal kai kurie vyrai taip bando apsisaugoti nuo konkurencijos? Lygiai taip pat vyro karjerą gali sugadinti nuolat jį kritikuojanti moteris. Man šiuo atžvilgiu tikrai pasisekė. Taigi žlugti galima, matyt, dėl įvairių priežasčių: labai greito rezultato siekimo, nekompetencijos, ryžto nebuvimo, motyvacijos stokos. Nesąžiningas ar spekuliacijomis paremtas verslas irgi trumpalaikis. Aišku, tokia ekonominė depresija, kuri apniko pasaulį ir Lietuvą šiuo metu, taip pat gali prisidėti prie krizės.
Kuo norėjote būti vaikystėje?
Aišku, kad ledų pardavėja. Mokytojai skatino studijuoti žurnalistiką. Tėveliai norėjo, kad būčiau medike... Draugai - aktore...
Kaip pasirinkote kur studijuoti?
Ieškojau tokios specialybės, kuri patenkintų visus lūkesčius. Radau studijas, kuriose buvo viskas viename: klubininkystė Klaipėdos universitete. Išskyrus mediciną... Bet ir taip vaistus suleisti ir žaizdą sutvarstyti moku. Vėliau supratau, kad dar tiek daug nežinau... Ir įstojau į Teisės universitetą Vilniuje (dabartinis M. Romerio universitetas). Šiandien ir vėl nežinau... Bet jau susitaikiau su ta mintimi... Galėčiau mokytis ir mokytis, labai patinka šis procesas... Tiesa, išminties semiuosi kasdien. Iš situacijų, žmonių, o kartais iš savo keturiolikmečio sūnaus. Jūs nė neįsivaizduojate, kokių perliukų jis kartais pažeria!
Koks buvo jūsų pirmasis darbas?
Oi... Kauno dailės kombinate žiedžiau vazas... Ir dekoravau jas. Labai patiko. Tik štai į darbą reikėdavo ateiti šeštą valandą ryto...
Kaip toliau klostėsi jūsų karjera?
Kažkada su grupele entuziastų organizavome pačius pirmuosius Pabaltijo gražuolių rinkimus "Mis Baltic States" Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Tada tai buvo didelis įvykis. Renginys pritraukdavo ne tik labai daug žiūrovų, bet ir tokias žvaigždes kaip Laima Vaikulė, Rodrigo Fomins... Jau nekalbu apie ryškiausius Lietuvos atlikėjus. Kelerius metus dirbau pramogų sferoje: organizavau ir vedžiau renginius klubuose Kaune, paskui Palangoje. Vėliau ilgai dirbau spaudoje. 2001 m. įsteigėme uždarąją akcinę bendrovę "Termionas", kurioje darbuojuosi iki šiol.
Kokios yra jūsų pareigos, funkcijos?
Pagrindinė mūsų įmonės veikla - visos nekilnojamojo turto operacijos, investavimo konsultacijos bei paskolos. Bendrovė, bendradarbiaudama su pajėgiomis projektavimo bei kitomis įmonėmis, siūlo užsakovams visą darbų organizavimą trumpiausiais terminais nuo detaliojo plano iki objekto realizacijos. Taip pat atliekame rinkos analizes. Patys įgyvendiname nedidelius statybinius projektus. Dirbame su reikliais investuotojais iš užsienio. Mūsų įmonė nedidelė, kolektyvas darnus, todėl dirbame visi, kaip komanda. O man, kaip įmonės vadovei, dar tenka ir visą biurokratizmo liūną išsrėbti. Telieka pridėti, kad darbas pakankamai kūrybingas ir tikrai spalvingas.
Ar nekilnojamojo turto verslas jums, kaip moteriai, - puiki niša saviraiškai?
Iš prigimties esu nerimastinga užsispyrėlė, ieškau nuolat ko nors naujo, galiu nemiegoti ir nevalgyti puolus į kokią nors naują veiklą. Namiškiai sako, kad esu nenuspėjama. O nekilnojamasis turtas moteriai - jokia ypatinga sfera, ji reikalauja daug žinių, patirties, laiko ir nuolatinio tobulėjimo. Tik gal moteriška šypsena kartais padeda užbaigti sandėrį sėkmingai...
Kaip vertinate šiandieninę Klaipėdos investicinę, nekilnojamojo turto verslo aplinką? Jums, kaip specialistei, koks tai metas?
Dabar beveik visi verslo sektoriai turi galimybę pasitikrinti savo verslumą, gebėjimą persiorientuoti, prisitaikyti. Atsirado daugiau laiko, gali atidžiau įsižiūrėti į aplinką, rasti nišų papildomai veiklai. Galų gale atsirado laiko dalykams, kuriems anksčiau tiesiog fiziškai nepakako laiko.
Mes žiūrime į ši laikotarpį nevienareikšmiškai,- visi seniai laukėme nekilnojamojo turto rinkos stabilizacijos, jos išsivalymo nuo spekuliacinių veiksmų. Tai tarsi natūralaus apsivalymo procesas: rinka buvo pernelyg apsinuodijusi. Nuo bėgimo ristele versle turime pereiti prie kitokio režimo. ir tiek. Galima daugiau laiko skirti studijoms, analizėms ir drauge kokybei. Ir būti pasiruošus.
Ar jūs patyrėte tam tikrų krizių ir kaip jas įveikėte?
Esu maksimalistė, tai jau vien dėl to patyriau pralaimėjimų, bet kartais, kai analizuoju situacijas, suprantu, kad taip ir turėjo būti. Esu pakankamai savikritiška. Apskritai reikia labai jausti, kiek gali reikalauti iš savęs ir aplinkinių, todėl kartais geriau priimti pralaimėjimą ir iš jo pasimokyti nei išvaryti visą savo aplinką iš proto, siekiant tobulybės. Be to, nereikia pamiršti, kad nesėkmė, kaip ir sėkmė, yra gyvenimo dalis. Siekiant išlaikyti harmoniją reikia ir šalto, ir karšto..
Vienas verslininkas yra pasakęs: "Kiekvienoje nesėkmėje reikia ieškoti sėkmės grūdo". Kokių savybių reikia turėti, norint atlaikyti gyvenimo smūgius?
Viena iš pagrindinių savybių, kuri tarsi saugiklis veikia kritinėmis situacijomis - sveikas humoro jausmas. Aišku, ir pozityvumas, atvirumas priimti gyvenimą su visais jo netikėtumais. Svarbu ne kaltinti save ir kitus, bet tiesiog pasitelkti nuovoką, patirtį ir rasti išeitį. Visada geriau daryti ką nors ir suklysti, nei nedaryti nieko ir burnoti ant likimo. Jeigu esi doras, ambicingas ir darbštus - neprapulsi. O jeigu padvelks ir palankus vėjas - gyvenimiškos pamokos taps neįkainojama patirtimi.
Kas, jūsų supratimu, yra svarbiausia versle, karjeroje?
Pozityvumas, atsakingumas, kompetencija, pagarba aplinkiniams.
Koks jūsų požiūris į pinigus?
Ne paslaptis, kad būtent tie popierėliai suteikia laisvę. Bet laisvė gali būti ir pavojinga... Kai kurie pasiklysta.... Užaugau inteligentų šeimoje, taigi taupiai gyventi išmokau nuo mažų dienų... Ir įdomiausia, kad tai nė kiek nesugadino gyvenimo kokybės. Regis, niekada nieko ir netrūko! O dabar atsirado tendencija - aistra pinigams. Ir nors žmogus jau uždirbo sau ir trims kartoms į priekį, sustoti nebegali... Man asmeniškai pinigai suteikia daugiau galimybių pažinti pasaulį, žmones. Kartais investuoju į meną - nusiperku patikusį meno kūrinį. O vertybe pinigai gali tapti tik tuo momentu, jei padeda kam nors išgyventi. Ne veltui sakoma, kad palaiminta ta ranka, kuri duoda...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą