Klaipėdietė Ramunė Vigelė prisimena, kaip kadaise klientes šukuodavo varganame bendrabutyje. "Už kirpimą imdavau penkis litus, o kartais už paslaugas moterys atsiskaitydavo pomidorais iš sodo, saldainiais..." - šypsosi grožio salono "Ramunės linija" savininkė, Tarptautinės akademijos "Pivot Point" dėstytoja, šiandien gerai žinoma Kirpėjų meistrų gildijoje.
"Niekas nieko ant lėkštutės nepatiekė, viską užsidirbau pati, - konstatuoja moteris, sunkiai išgyvenusi skyrybas, ne vienerius metus dirbusi barmene Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ir priduria visada buvusi optimistė ir maksimalistė. - Tikėjau, kad galiu pasiekti daugiau. Visada maniau, kad jei ką verta daryti, tai verta daryti gerai."
Mano tėveliai į uostamiestį atvyko iš Suvalkijos, o aš gimiau ir užaugau Klaipėdoje. Mama dirbo mėsos kombinate, virėja laivuose, aukle. Tėvas buvo profesionalus siuvėjas. Mes, penkių asmenų šeima - tėvai, aš, brolis ir sesuo, gyvenome dviejų kambarių bute. Tėvų miegamasis buvo virtęs siuvimo ateljė: čia "ant primierkos" ateidavo ponios, ponai, kapitonai ir jų žmonos. Mums, vaikams, šios tetos ir dėdės labai patikdavo, nes jie atnešdavo neįkainojamų gėrybių: iš užsienio parvežtų neregėtų saldainių ar kramtomosios gumos spalvotuose popierėliuose. Užaugau paslaptingame siūlų, medžiagų, sagų ir užtrauktukų pasaulyje.
Mama buvo griežta. Jos darbo diena tęsėsi labai ilgai. Auginti tris vaikus nebuvo lengva, tad antrąkart paliepimų ji nekartodavo.
Žodžiu, nelepino.
Tėvai mus spyrė prie darbo nuo pat mažens. Jei miške pridygo grybų - grybaudavome. Prisirpdavo mėlynės - mėlyniaudavome. Mamai prireikė siūlus išardyti, suvyti, konservuoti uogas, agurkus, perrinkti bulves vorų ir pelių pilname sandėliuke (iki pat šiol tų gyvių labai bijau), - darėme, kas buvo liepta. Jokių laisvų savaitgalių.
Pasikeisdamos su seserimi prižiūrėdavome brolį. Mūsų laisvas laikas prasidėdavo 20.30 val., kai supypinęs šiukšliavežis išveždavo atliekas. Jokių bastymųsi po miestą. Augome klusnūs ir darbštūs.
Ką galvojai stebėdama sunkiai dirbančią mamą?
Galvojau - padarysiu viską, kad tik man nereikėtų 20 metų dirbti mėsos kombinate, slėpti supjaustytų rankų, avėti tų baisių guminių batų.
Man ypač imponavo knygyne dirbusi teta Giedrė. Ji mėgo segėti didžiulius sidabrinius auskarus, puoštis masyviais žiedais. Teta sakė mokytis ne dėl pažymių, o dėl savęs, ragino skaityti knygas, skatino siekti aukštų tikslų gyvenime. Beje, aš ir aštuonias klases, ir S. Šimkaus konservatoriją (akordeono specialybę) baigiau pačiais geriausiais pažymiais.
Kitas labai svarbus mano gyvenime žmogus buvo akordeono dėstytoja Aleksandra Jutkonienė. Kartą su ja atstovėjome ilgiausią eilę prie skalbimo miltelių. Sušalusios grįžome į jos butą. Dėstytoja mane nusivedė į vonią, o dukrai Eglei šūktelėjo: "Iškepk mums blynų!"
Įsivaizduok: sėdime mes su mokytoja vonioje, į karštą vandenį sumerkusios sušąlusias kojas, ir valgome blynus. Ji man buvo nelyginant antroji mama. Ir draugė. Kai baigusi konservatoriją gavau paskyrimą į Skuodo rajono Salantų muzikos mokyklą - liaudies muzikos skyriaus vedėjos vietą, A. Jutkonienė užprotestavo. Ji mamai pasakė: "Na jau ne. Ar jūs turite proto išleisti vaiką į kaimą? Tegul stoja į Muzikos akademiją. Tegul eina pirmyn!"
Kodėl pasukai muzikos keliu?
Pasirinkti, kur stoti, nebuvo lengva, nes man sekėsi beveik viskas, ko imdavausi. Nuo mažens lankiau lengvąją atletiką. Varžybose "Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs" užėmiau 3 vietą Lietuvoje. Matematikos mokytoja mane mielai deleguodavo į olimpiadas. Visi stebėjosi, kad nebaigusi 12 klasių noriu kažkur pabėgti. Tačiau man, paauglei, galvą susuko viena idėja: ten nebereiks dėvėti uniformos!
Nesigailiu. Mokiausi kartu su nuostabiais žmonėmis: šviesaus atminimo R. Janavičiumi, vienu geriausių Lietuvoje džiazo saksofonistų Danieliumi Praspaliausku.
Paskui įstojai į sostinės Muzikos ir teatro akademiją, ir netrukus ištekėjai...
Mama mane nuolat mokė šeimininkauti ir dažnai pabardavo: "Gėlių nepalaistei! Kokia tu būsi šeimininkė!? Nemoki valgyti išvirti - vyro nesusirasi!" Matyt, tie žodžiai vertė įrodyti, kad galiu būti ir gera šeimininkė, ir vyrą susirasti. Pirmoji santuoka buvo troškimas įrodyti: aš galiu! Ištekėjau už kurso draugo.
Ir akademijos nebaigei.
Man teko patirti operaciją, po kurios gydytojai uždraudė kelti daugiau nei 10 kg svorio. Akordeonas svėrė 18 kg. Pasiėmiau akademines atostogas, tačiau grįžti namo pas mamą nenorėjau. Paragavusi savarankiško gyvenimo norėjau ir toliau tvarkytis pati.
Pasiryžau avantiūrai - išvažiavau su viena žinoma Lietuvos estrados dainininke į Rumuniją šokti restoranuose! Vėliau mūsų trupė patraukė į Turkiją. Deja, užsidirbti pinigų nepavyko, ir kai mūsų vadovė ištarė: "Merginos, vyksime į Kiprą. Reikės pasitikrinti pas ginekologą", - išsigandau ir pabėgau.
Nežinau, ką galėčiau pasakyti šiai moteriai, jei kada nors sutikčiau. Kokią nepataisomą žalą ji galėjo padaryti mums, gyvenimo nepažįstančioms mergaitėms!..
Kartu su drauge kelias savaites be pinigų, be maisto keliavome namo traukiniais, autobusais. Mitome muitininkų išmestomis maisto atliekomis. Tuos pusę metų niekam neskambinau ir nerašiau. Kai grįžau namo, radau savo nuotrauką aprištą juoda juostele.
Bet ir ši patirtis neatbaidė nuo veržimosi į užsienį?
Buvo ką tik papūtę laisvės vėjai. Aplink žmonės nieko kito ir nekalbėjo - tik apie galimybę užsidirbti. Laikai buvo sunkūs: blokada, krizė, o mes buvome jauni, visko gi norėjosi. Draugė pasiūlė prisijungti prie dainininko Žilvino Žvagulio komandos, kuris rinko šokėjus, barmenus ir padavėjas dirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Blaškiausi, nes turėjau nekokios patirties, tačiau Ž. Žvagulis buvo atkaklus, sakė, gausim legalų darbą, sutartą atlyginimą, dirbsim 4 žvaigždučių viešbutyje. Suviliojo. Esu aukšta, tad mane pastatė prie baro. Po to ėmiau dirbti ir Ž. Žvagulio atidarytame bare.
Kontrastas tarp Lietuvos ir pragyvenimo lygio Emyratuose buvo didžiulis. Taupiau pinigus ir siunčiau namo mamai. O ji už juos pirko butus Klaipėdoje. Barmenės karjera truko trejus metus.
Suprantu, kad santykiai su vyru buvo keblūs.
Taip. Nors aš grįždavau namo pas vyrą ir jis taip pat buvo atskridęs dirbti kartu su manimi. Bet Ž. Žvagulio barą dėl neaiškių priežasčių uždarė, o aš, jau pastojusi, parskridau namo į savo trijų kambarių butą.
Pagimdžiau dukrytę Mingailę. Ir kas toliau? Eiti dirbti barmene Lietuvoje? Groti akordeonu? O ką užsidirbsi? Buvau jau paragavusi to geresnio gyvenimo. Galvoje vis sukosi, kad galėčiau ką nors kurti. Gal drabužius, gal interjerą. Bet su pusės metukų vaiku ant rankų stoti į Dailės akademiją? Nelabai. Taigi pardaviau savo akordeoną ir nusipirkau... mersedesą. Ir nuėjau į kirpėjų kursus.
Drąsus žingsnis.
Mamai sakė: "Tai dabar kaip tos vargšės kirpėjos rūkysi prie laiptų?"
Nepaisant to, kad dirbau apsilupinėjusio bendrabučio aktų salėje ir per dieną uždirbdavau penkis litus arba pomidorų, kirpėjos darbas man patiko: svarbiausia buvo tai, kad tos moterys man patikėdavo savo galvą.
Kaip muzikantei šovė į galvą mintis tapti kirpėja?
Praėjus trims mėnesiams po gimdymo ateinu į kirpyklą ir sakau: "Norėčiau kokio nors įdomesnio kirpimo. Gal karė? O gal nudažykite sruogelėmis?"
Užsienyje buvau mačiusi gražiai apsikirpusių moterų, o mane aptarnavusi kirpėja vos iš koto neišvirto: "Dar ko užsimanysi! Su tokiais plaukais nieko padaryti neįmanoma."
Ir vėl nutarei įrodyti, kad įmanoma?
Degiau noru išmokti kirpti. Iš kažkur atsirado moteris, kuri pastebėjo mano entuziazmą. Jos dėka išvažiavau į Vilnių, į kirpimo meistrės E. Žutautienės vedamus "Vidal Sassoon" akademijos mokymus. Ten suvokiau kryptį. Radau logiką. Ir nuėjau tiesiai pas kirpyklos "Liudvika", kuri visada turėjo gerą vardą, savininkę. Mane priėmė.
Dalyvaudavome įvairiuose konkursuose ir beveik visad laimėdavome. Su savininke nuolat važiuodavome į Italiją, Vokietiją. Kartą Italijoje man pavyko gerai pasirodyti: sukūriau ilgų plaukų šukuoseną. Tai pastebėjusi viena vadybininkė pasiūlė man tapti "Pivot Point" akademijos meistre - dėstytoja. Tada, prieš 10 metų, šios akademijos filialas Lietuvoje buvo ką tik įsteigtas. Išlaikiau dešimtukais ir teoriją, ir praktiką, o po mėnesio gavau pirmąją studentų kirpėjų grupę.
Prieš dešimtį metų tik vienas kitas kirpėjas mokėjo kurią nors iš užsienio kalbų. Taigi aš iš dešimties jos narių tapau pirmąja dėstytoja Lietuvoje, Latvijoje ir Kaliningrade.
Jau 10 metų dėstai "Pivot Point" akademijoje. Papasakok, kas tai per įstaiga?
Ji įsikūrusi Čikagoje ir yra viena geriausių kirpimo mokyklų. Prieš 40 metų kirpimo meistras ir mokslo žmonės sugalvojo, kaip aprašyti ir parodyti plaukų modeliavimo technologiją taip, kad šiek tiek kirpimo įgūdžių turintis žmogus sugebėtų ją atkurti. Jiems pavyko tai padaryti, ir dabar Lietuvoje ar Australijoje galima apsikirpti taip pat, kaip ir grožio salone Niujorke. Ilgainiui sukurta visa kirpėjų parengimo sistema.
Baigę "Pivot Point" kursus lietuviai sėkmingai dirba įvairiose užsienio šalyse, nes jų diplomai pripažįstami visame pasaulyje. Du kartus per metus akademijos kūrybinė komanda sukuria ir pristato naujausias plaukų kirpimų ir dažymų kolekcijas specialiuose seminaruose, kuriems išleidžiami katalogai su informatyviomis nuotraukomis, išsamiais kirpimų aprašymais. Pateiktą medžiagą reikia išdėstyti gyvai, parodant, kaip tai padaryti. Tai aš ir darau.
Galiausiai sukūrei savo verslą.
"Ramunės linijai" jau septyneri metai. Iš bobutės nupirkau dviejų kambarių butą ir įsirengiau kirpyklą. Kaip tik tuo metu mano buvęs vyras dirbo kruiziniuose laivuose, tačiau mūsų santykiai jau geso. Mes niekada neturėjome bendrų finansų. Tiesa, jis dar siūlėsi dirbti kirpyklos administratoriumi, tačiau man tai nepasirodė labai gera mintis. Taip ir išsiskyrėme. Palinkėjome vienas kitam sėkmės. O po keleto metų aš ištekėjau už kito žmogaus - artimos sielos.
Kaip susipažinote?
Jis buvo ir mano bosas, ir klientas. Saulius yra grožio salono "Elada" savininkas, o aš ten kurį laiką dirbau. Tačiau netgi tada, kai išėjau iš to salono, jis vis ateidavo pas mane. Teiraudavosi, kaip gyvenu, kaip sekasi.
Kai susitikdavome, galėdavome kalbėtis valandų valandas. Ir prisikalbėjome: šiandien mūsų šeimoje yra penki asmenys. Mano dukra iš pirmosios santuokos keturiolikmetė Mingailė, mūsų bendras sūnus Pijus (3,5 m.) ir šešiolikmetis vyro sūnus Vilius.
Absoliutus Sauliaus palaikymas ir supratimas pripildė mane ramybės. Šiandien aš ir gyvenu, ir dirbu taip, kaip noriu. Pagaliau aš esu laiminga moteris, realizavusi save ir šeimoje, ir darbe. Atsiradus mano erdvėje tinkamam žmogui, įsivyravo harmonija, kuri man atvėrė dar daugiau galimybių.
Kaip suformuluotum savo sėkmės formulę?
Visada galvojau apie tikslą, ne apie pinigus.
Visada buvau darbšti, nieko nesitikėjau iš kitų.
Visada buvau maksimalistė ir siekiau būti nepriklausoma.
Visada galvojau apie rytojų. Tobulinau save, kaupiau žinias.
Mane sustiprino ir palaikė dabartinis mano vyras. Aš jam labai dėkinga.
Tavo sesuo Audronė Matevičienė keletą metų dirbo UAB "Mars Lietuva" generaline direktore. Šiuo metu ji vadovauja net keturiems šios kompanijos fabrikams. Ar mokaisi iš jos vadybos gudrybių?
Aš nesu gera vadybininkė. Taip, suprantu, kad reikia strateguoti, numatyti keletą žingsnių į priekį... Bet aš neturiu tam laiko. Galiu dėstyti, parvežti informaciją, ją atiduoti ir kurti. Jei žmonės nori būti šalia manęs tokios, - jie būna. Ir aš už tai jiems dėkinga.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą