Adventas - tai ne dovanų pirkimas

Jonas KAUNECKAS, Panevėžio vyskupas:

Advento metu reikia pakeisti savo sąžinę, pagalvoti, kaip gali save ir aplinkinius apdovanoti savo geru elgesiu, atsiprašymu ir susitaikymu.

Turime galvoti, kaip galime būti geresni sau ir savo šeimai. Tai turėtų būti dovana. Juk jei šeimoje kyla barnių, o paskui susitaikoma, tai ar rastume geresnę dovaną?

Daiktiškos dovanos svarbu tik tiems, kurie švenčia ne pačią šventę, o kažkokį sukurtą kultą. Juk anksčiau niekada nebūdavo dovanų per žiemos šventes, tai nebuvo įprasta. Juk tikroji dovana yra dvasinis atgimimas, tai mes visuomet ir skelbiame žmonėms. Dabar šventės esmė visiškai prarandama. Ir taip nutiko ne tik su Kalėdomis, bet ir su daugeliu kitų švenčių. Prieš perkant reikėtų susimąstyti, ar mums ir mūsų artimiesiems tikrai to reikia? Gal tada geriau nupirkti tai, kas priverstų tą žmogų susimąstyti. Pavyzdžiui, knygą, Šventąjį Raštą. Arba prisidėti prie paramos skurstantiems žmonėms, paaukoti sriubos lėkštę, maisto. Štai kokia būtų tikrai šauni dovana.

Šiemet linkėčiau turėti tokio gerumo, kad žmonės daugiau susimąstytų, kuria kryptimi jiems reikia stengtis, kokią įtaką ir naudą duos žmogui paruošta dovana.

Libertas KLIMKA, etnologas:

Adventu prasideda liturginiai bažnytiniai metai. Anksčiau visą šį laikotarpį buvo negalima linksmintis, niekas neruošdavo vestuvių, žmonės dažniau eidavo į bažnyčią. Vykdavo vadinamosios rarotinės pamaldos, kurios laikomos ankstų rytą ir būdavo pradedamos itin iškilmingai, - septyni skirtingų socialinių sluoksnių atstovai uždegdavo po vieną žvakę ant altoriaus. Žinoma, labai svarbi advento tradicija - pasninkas.

Ne iš oficialių šaltinių kilusios liaudiškos advento tradicijos. Pagal jas vykdavo kalėdiniai turgūs. Pirmąjį advento sekmadienį vykdavo šeškaturgis, kur galima įsigyti įvairių kailių, šiltų drabužių.

Antrąjį advento sekmadienį vykdavo skaistaturgis - dovanų turgus, o trečiąjį sekmadienį - saldaturgis, kur galima buvo įsigyti spanguolių, grybų, džiovintų obuolių ir kitų stalo gėrybių bei vaišių. Mažojoje Lietuvoje dar vykdavo žąsų turgūs.

Žinoma, nereikia pamiršti ir to, kad adventas - mistinis laikas. Visą šį laiką būdavo buriamasi ir ieškoma atsakymų į svarbius klausimus. Prieš šventes vėlės aplanko mus, todėl atsiranda galimybė sužinoti ateitį. Aš kiekvienais metais per šv. Andriejaus dieną nuskinu vyšnios šakelę ir ją pamerkiu.

Taip paklausiu, ar verta man imtis kažkokios naujos veiklos. Jei ji Kūčių dieną pražysta, tai ženklas, kad turiu imtis sumanyto darbo ir viskas puikiai pasiseks.

Šiandien, žinoma, tos tradicijos jau pakitusios, barai ir klubai veikia, žmonės ir per pasninką valgo mėsą, verslininkai organizuoja kalėdinę prekybą.

Tačiau reikia prisiminti, kad advento laikotarpiu svarbiausia dvasinis nuskaidrėjimas. Advento laikymasis priklauso ne tiek nuo valgymo, kiek nuo to, kokios yra kiekvieno žmogaus mintys.

Arūnas GUMULIAUSKAS, profesorius, dr.:

Taip jau per istorijos raidą susiklostė, kad globalizacija tapo neišvengiama, ir apeigos, kurios anksčiau buvo advento metu, šiandien modernizuojasi. Puikiai atsimenu sovietinius laikus, kai advento metu studentų valgyklose visi valgydavo silkę ir niekas nevalgydavo mėsos, net jaunimas rinkdavosi žuvies patiekalus ir mišraines, kur nebūtų mėsos.

Virėjos taip pat sudarydavo labiau advento laikotarpiui pritaikytą valgiaraštį. Tuo laiku advento laikotarpis buvo labai jaučiamas.

Iki šių dienų Katalikų bažnyčia yra labai įtakinga Lietuvoje, ir atrodytų, kad adventas neturėtų būti labai pakitęs, tačiau jis tikrai pasikeitė. Visgi, man atrodo, šis laikotarpis tebėra laikas, kurį reikia nugyventi šiek tiek ramiau, apmąstyti, kas įvyko per metus. Mano šeimoje adventas taip ir minimas, gal daugiau ne per maisto racioną, bet per emocijas ir vidinį susikaupimą.

Man ir mano šeimai tai laukimo laikotarpis, ir jau nuo gruodžio imame skaičiuoti, kiekgi liko iki gražiausios metų šventės. Šiandien yra kur kas svarbiau, kad širdyje būtum krikščionis.

Juk tas maisto atsisakymas yra tik vienas iš advento principų, kuris reiškia ne kiek patį nevalgymą, o kiek vidinį apsivalymą ir nusiteikimą šventei, susitaikymą su savimi. Visa tai vyksta žmogaus viduje.

Kas iš to, kad per šventes bažnyčioje sausakimša, o pirmosiose eilėse stovi svarbiausi politikai, ar jie ten būna paprastą dieną, ar tik kartą per metus?

Božena ir Edgaras, vilniečiai:

Vilniečių istorikų pora teigia, kad advento tradicijų pastebėti sunku, tačiau susikaupimo ir laukimo dvasia jau tvyro aplink.

„Nors mano tikėjimas kitas, pastebiu, kad šventinė nuotaika ir susikaupimas jau yra. Deja, tenka pripažinti, kad šiandien advento metu linksmybių atsisako mažai kas, pasiruošimas šventėms labiau tapatinamas su dovanų pirkimu ir namų puošimu“, - teigia Edgaras.

Jam antrina ir Božena, tačiau ji mano, kad advento tradicijų laikymasis priklauso nuo šeimos ir artimųjų įskiepytų tradicijų.

„Mūsų šeimoje puoselėtas tradicijas būtinai perduosiu savo vaikams. Man tai labai svarbu. Mūsų namuose visuomet būdavo taip, kad advento metu negalima penktadieniais valgyti mėsos ir griežtai jokių saldumynų. Močiutė prieš adventą išplaudavo visus indus ir šventes pasitikdavome pasninkavę. Be to, advento metu nebūdavo jokių linksmybių ir net gimtadienius derėdavo švęsti kiek santūriau. Kūčių vakaras taip pat pas mus labai tradicinis: ant stalo visuomet paklojame šieno, pasiruošiame dvylika patiekalų be mėsos. Manau, taip elgiasi daugelis lietuvių šeimų.“

Dainora, vilnietė mama:

Vaikystėje šeimoje į adventą buvo žiūrima labai rimtai. Kol buvau maža, advento penktadieniais iki švenčių niekada nevalgydavome mėsos, jokios dešros, saldumynų, nebūdavo galima žiūrėti filmukų.

Kūčių dieną taip pat nebuvo galima smaguriauti, triukšmauti ir žaisti. Manau, šios tradicijos labai svarbios, ir taip mes išmokome to šventės laukimo.

Gėda, bet buvau šiek tiek primiršusi, kad adventas prasidėjo. Kol šeimoje vaikai dar maži, ne taip leng-

va su tradicijomis, bet štai jau tuoj sukaks 3 metai ir pradėsime kalbėti apie tai, kad yra Dievas ir kokios yra tradicijos.

Man atrodo, kad tai labai svarbu, nes šiandien komercija leidžia rasti originalių dovanų, tačiau šventė turi būti ne tik dovanos. Vaikams turime skiepyti tai, kad tos šventės reikia sulaukti, reikia jai pasiruošti, ji turi būti kažkas stebuklingo, o ne tik dovanų padalijimas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“