Kino kritikė I. Keidošiūtė: neturime tokios kino kultūros kaip lenkai

Kino kritikė I. Keidošiūtė: neturime tokios kino kultūros kaip lenkai

Anuomet Kaune populiaraus kino teatro „Senasis trestas“ salėje šiandien vyksta teismo procesai, „Planeta“ tapo turgumi, o buvusiose „Kanklėse“ naktimis šoka jaunimas. Panaši situacija ir su sovietmečiu gausiai lankomais kino teatrais Vilniuje, kurių vietoje įsikūrė muziejai ar drabužių parduotuvės.

„Viskas pradėjo byrėti taip staigiai, kad nespėjome atsipeikėti, kai buvo uždaromas paskutinis kino teatras „Lietuva“. Tada prasidėjo mūsų protestai. Deja, buvo per vėlu“, – prisimena kino kritikė Izolda Keidošiūtė, LRT Televizijoje anksčiau rengusi laidas „Kino pasaulyje“, „Toli nuo Holivudo“, „Elito kinas“ ir kt. Už kadro su ja LRT.lt kalbasi apie vietas, kur šiandien galima nueiti į kiną, galimybę tautiečiams pamatyti nekomercinį kiną, gausias sales sutraukiantį pramoginį kiną ir spragėsius kramtantį lietuvį žiūrovą.

Anksčiau, dar sovietmečiu, Kaune filmų žiūrėti žmonės traukdavo į „Kankles“, „Senąjį trestą“, „Romuvą“, „Planetą“, Vilniuje – į „Spalį“, „Vilnių“, „Lietuvą“, „Helios“. Kur dingo visi šie kino teatrai ir neribotos galimybės pasirinkti, kuriame pažiūrėti filmą?

Jeigu nusikeltume į senus laikus, mano jaunystę, prie mano mokyklos Žvėryne buvo kino teatras „Žvaigždė“. Tai buvo apgriuvusi būda, rodymo kokybė – baisi, bet, kadangi iš pamokų pabėgus jis buvo arčiausiai, eidavome ten.

Pagrindiniai kino teatrai Vilniuje, centre buvo „Lietuva“, „Vilnius“, „Pergalė“, iš viso jų buvo gal 12. Vėliau viskas taip staigiai subyrėjo, nespėjome atsipeikėti, kai buvo uždaromas paskutinis kino teatras „Lietuva“. Tada prasidėjo mūsų protestai, bet, deja, jau buvo per vėlu.

Tad kas įvyko?

Kino teatrų pastatai stovėjo labai gerose vietose, juos reikėjo greitai realizuoti ir kažkam buvo patogiau juos parduoti nei užsiimti kinu. Visa sistema turėjo keistis. Anksčiau filmai buvo gaunami iš Maskvos, o vėliau reikėjo betarpiškai bendrauti su platintojais, ir, kol to išmoko, atsirado kino teatrai su daug salių.

Viskas turėjo keistis, buvo kitos autorinės teisės, kitokios platinimo taisyklės, visi techniniai dalykai. Taip pat subyrėjo mūsų lietuviška kino studija, trūko žiūrovų, nes visi pradėjo daugiau žiūrėti vaizdo juostas. Bet man atrodo, kad juos buvo galima sulaikyti, jeigu kažkas būtų persiorientavęs. O gal taip ir turėjo būti... Nedidelė šalis, galbūt turėjo atsirasti kino teatrai su daug salių.

Kokį kiną jūsų laikais žiūrėdavo žmonės, kaip jie vaikščiodavo į kino teatrus?

Mūsų laikais didelį autoritetą turėjo kino kritikai. Buvo skaitomi žurnalai, populiariausias buvo „Literatūra ir menas“, ir jeigu Saulius Macaitis pasakydavo, kad į kiną reikia eiti, tai mes, be abejo, eidavome. Dabar viskas iš ausies į ausį, išgirsta apie filmą iš draugų. Priklauso ir tai, ką dabar skaitysi – vieną pasiūlys „7 meno dienos“ ir visai ką kitą koks nors dienraščio priedas. Buvo laikas, kai „Kinas“ buvo vienas populiariausių žurnalų, o dabar išeina keturis kartus per metus, tiražas nedidelis, bet jis atlieka edukacinę reikšmę.

Pramoginio stiliaus kino teatrai, kurie rodo daugiau filmų, pagamintų už Atlanto, šiandien surenka pilnas kino sales žiūrovų. Tuo metu į Laisvės alėjoje esančią „Romuvą“, kuri rodo nekomercinį kiną, kartais neateina net penketas žiūrovų. Kaip manote, gal lietuviui nekomercinis kinas yra per sunkus?

Su lietuviu visada sudėtinga, mes neturime tokios kino kultūros, kokia yra pas kaimynus lenkus. Jie anksčiau turėjo kino klubus, specialius kino teatrus, vietas, kur rodė senus filmus. Ten buvo dirbama, mokykloje dėstoma kino kultūra.

Penki žiūrovai autoriniame, sudėtingesniame kine yra visiškai normalu, kokybė, o ne kiekybė turi būti svarbiau. Procentas tų žmonių, kurie skaito knygas, klausosi klasikinės muzikos taip pat yra nedidelis. Pas mus, išskyrus bulvarinę spaudą, nieko nėra. Apie tai, kad Oskaras Koršunovas ar Šarūnas Bartas gavo prizą rašoma 8 laikraščio puslapyje, o kad kas nors išsiskyrė, susituokė, dar geriau – kas nors ką nors užmušė – pirmuosiuose puslapiuose. Tai kodėl jūs norit, kad būtų daug žmonių?

Mačiau, kaip prancūzai žiūri Š. Barto filmus, kinomanai dėl jo kliedi ir labai vertina. Pas mus apie jį žmonės sužinojo po kvailo incidento su šampūnu. Tokia yra kultūros politika ir nieko nepadarysi. Bet vis tiek ateina jaunimo, pavyzdžiui, „Skalvijos“ kino akademijoje (I. Keidošiūtė čia dėstė kino istoriją, – aut. past.) mokiniai mokomi ne tik kino paslapčių ar kaip kurti filmus, bet ir kaip juos žiūrėti.

Kaip reikėtų žiūrėti filmą? Kai aš nueinu į tą vadinamą pramoginį kiną, į salę žmonės eina su striukėmis, vienoje rankoje – spragėsiai, kitoje – „koka-kola“.

Gali būti ir toks žiūrovas, jeigu jam taip malonu žiūrėti kiną. Mūsų laikais valgydavo saulėgrąžas, bet tai yra netaktas. Jeigu ateinu žiūrėti rimtą filmą, „popkornas“ mane dirgina, galbūt žiūrint pramoginį manęs tai neveiks. Daugiau vaikštau į mažus kino teatrus ir per „Kino pavasarį“ (Vilniaus tarptautinis kino festivalis) mane veikia tas vaikščiojimas pirmyn atgal, telefonų skambėjimas, kavos gėrimas. Michaelo Haneke`s, Larso von Triero ir kitų rimtų režisierių filmus žiūrėti yra sudėtinga, todėl reikalingas susikaupimas.

Mane labiausiai erzina, kai pasako, kad filmas yra šlamštas, nepatiko. Jeigu tu turi argumentus – pagrįsk. Aš nemėgstu Larso von Triero filmų, bet niekada nepasakysiu, kad jie blogi. Tai tiesiog ne mano filmai ir turiu dešimt argumentų kodėl.

Kokį žiūrovą, jo pasaulėžiūrą kuria tie pramoginiai kino teatrai, kurio sales užpildo masės? Ar yra tokių filmų kokia nors išliekamoji vertė?

Nesakau, kad ten rodomi tik blogi filmai – pramoginių taip pat yra gerų ir blogų. Paskutinės „Betmeno“ dalys, kurias darė Christopheris Nolanas, yra gerai padaryti filmai. Po klasikinės melodramos „Kasablanka“ Europoje dar rasime kavinių šiuo vardu. Aš apskritai negalvoju, kad kinas, kaip ir bet koks kitas menas, gali pakeisti pasaulį. Tiesiog pramoginis filmas yra toks, kad atėjai, pažiūrėjai, išėjai ir pamiršai. O pažiūrėjus M. Haneke`s filmą ar dabar rodomą Agnieszkos Holland „Tamsoje“ tikrai ilgai su juo gyvensi, galvosi. Lygiai taip pat su knyga – perskaitei meilės romaną ar detektyvą – pamiršai, perskaitei Dostojevskį – ilgiau galvoji.

Bet ar jums neatrodo juokingai, paradoksaliai, kad už tą išliekamąją vertę turintį filmą, nekomercinį kiną už bilietą prašoma 8–10 Lt, o už vadinamą pramoginį – 18–22 Lt?

Pramoga turi surinkti pinigus per 3–4 mėn., paskui tai gal bus užmiršta, o nekomercinis kinas rodomas ilgiau. Kitas dalykas, vadovėliai taip pat pigesni už meilės romanus ar detektyvą. Nors tokia situacija tik pas mus, daugelyje šalių būtent tokie, išliekamąją vertę turintys filmai, ir būtent tokios peržiūros kainuoja brangiai – kaip ir bilietai į klasikinės muzikos koncertą brangesni už kitus. Manoma, kad į juos ateina truputį aukštesnio intelekto, socialinės klasės žmonės, todėl jie ir gali mokėti brangiau. Bet kada pas mus taip atsitiks, tikrai nežinau.

Paprastai autoriniai filmai rodomi festivaliuose padedant ambasadai, remiami įvairių fondų ar Kultūros ministerijos, o tai sudaro galimybę, kad šie filmai būtų pigesni. Duok Dieve, kad šie filmai būtų pigesni, kad tik kas juos žiūrėtų, nes algos, stipendijos yra per mažos, neturime vidurinės klasės.

Ar bilietų kainos į kino teatrus yra adekvačios? Studentui į pramoginį kiną turėtų būti baisu nueiti, o jeigu dar pasiryžtų sumokėti už pasimatyme kartu esančią panelę – išpiltų šaltas prakaitas, juk tektų pakloti 40 ar daugiau litų...

Ką darysi, kaip pasirenka platintojai, taip ir daro. Jeigu kainos yra tokios, vadinasi, eina. Daugiausiai surenka animaciniai ilgi filmai, į kuriuos būtinai nori eiti vaikai. Kartu su jais eina tėvai ir kaina pakyla dvigubai. O jeigu šeimoje yra du vaikai... Bet kas kaip nori, taip pasirenka.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder