ISTORIJA. Režisieriaus Rimo Tumino (centre) svajonė įkurti teatrą materializavosi 1990-aisiais, bet tik po 15 metų įgijo pastovią sceną ir namus
MISIJA. „Teatro užduotis - neregima paversti regima. Neregimas yra mūsų gyvenimas, ir jo regimybė, jo paslapčių atsivėrimai turi atsirasti mene... Nematoma gyvenimo panorama atsiveria tiktai trumpam ir vėl eini, vėl abejoji ta aplinka ir vėl nori ją išsiaiškinti. Kodėl mirštam, kodėl sergam, kodėl nemylim, kodėl nustojam mylėti, kodėl, na, kodėl tiek bėdų - visa tai teatras ir tyrinėja, menas visada kalba apie mirtį. Bet kalbėdamas apie mirtį jis šaukiasi kito gyvenimo, - tame yra šviesa, tamsybėje yra šviesa. Pragare visada yra rojus, pragare gali sukurti tuos spindulius gyvenimo... Visam pasauly pasakoju tokį meno įvaizdį: žiema, tvartas, karvė, arklys, tyla, mėšlo kvapas, o tvarto palubėje ant balkių - rasos lašeliai, skaidrūs skaidrūs, gerti juos gali; va tai ir yra menas: iš to žemės kvapo, iš to tvarto, o tam garuojančiame tarpe tarp lubų ir žemės esame mes ir tuos lašus, tą vandenį nubrėžtą, duodame jums, žiūrovams, atsigerti...“ (iš R.Tumino monologo jubiliejinėje spaudos konferencijoje)
NAMAI. Lapkritį bus dešimt metų, kai Vilniaus mažasis teatras yra įsikūręs Gedimino prospekto 22 name, kur XX amžiaus pradžioje veikė itin reikšminga Lietuvos kultūrai „Rūtos“ draugija. Ji rengė koncertus, paskaitas, teatro vaidinimus. Draugijos veikloje dalyvavo iškiliausi to meto kultūrininkai, Nepriklausomybės Akto signatarai. Pastatą nuo pat pradžių gaubė išskirtinumo dvasia, legendos aura, susijusi su garsiausio lietuvių dailininko simbolisto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Milošo (Czeslaw Milosz), Jašos Heifeco (Jascha Heifetz) ir kitais garsiais vardais. Išskirtinė ir pastato architektūra: žiūrovų salė turi unikalias stiklo blokelių lubas; tokios visoje Europoje išlikusios tik dvejos - čia, Vilniuje, ir Prahoje. Ir Mažojo teatro scena skiriasi nuo kitų teatrų: ji ne juoda, o šviesi.
SIMBOLIS. Mažojo teatro fojė kybo varpas, R.Tumino valia nuliedintas pagal M.K.Čiurlionio pieštinį atvaizdą plakate, skirtame antrajai lietuvių dailės parodai 1908 metais. Jis skamba švenčių ir premjerų progomis. „Kai grįšiu iš Maskvos ir būsiu daugiau niekam tikęs, ateisiu į teatrą baltomis pirštinėmis, fraku ir cilindru pasipuošęs ir skambinsiu „bam, bam“... Ilgą žilą barzdą užsiauginsiu... Visi teirausis, kas čia toks. Čia varpininkas, sakys. Taip taip, prisimenu aš jį kažkur mačiau...“ (iš R.Tumino interviu)
VARDAI. Kompozitorius Faustas Latėnas ir scenografas Adomas Jacovskis - nuo Mažojo teatro ištakų yra nuolatiniai režisieriaus R.Tumino kūrybos partneriai ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje. Talentingoji trijulė teatro sukakčiai šiandien pristato Tomo Bernhardo „Minetį“. Šio teatro scenoje spektaklius statė švedų režisierius Etjenas Gleiseris (Etienne Glaser), vengras Peteris Galambosas, rusas Konstantinas Bogomolovas, jaunieji Paulius Ignatavičius, Artūras Areima, Balys Latėnas, Gabrielė Tuminaitė ir kiti. Aktorių trupėje daug garsenybių: Regimantas Adomaitis, Rimantas Bagdzevičius, Valda Bičkutė, Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Arvydas Dapšys, Arūnas Sakalauskas... Iš sąrašo neištrintos ir skaudžios netektys: Arnas Rosenas, Audris Chadaravičius, Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė, Mykolas Smagurauskas, Vytautas Šapranauskas...
SKAIČIAI. Vilniaus mažojo teatro gimimo data - 1990 metų kovo 2-oji. Šiuo metu „mažiukai“ vaidina daugiau nei 20 spektaklių, apskritai podraug su archyviniais susirinktų pusšimtis pastatymų. Per savo istoriją Vilniaus mažasis teatras dalyvavo daugiau kaip 60 tarptautinių teatro festivalių, dėl jų ir gastrolių yra lankęsi apie trisdešimtyje valstybių, tarp jų ir egzotiškesnėse: Šiaurės Korėjoje, Meksikoje, Kolumbijoje... Tiesa, per pastaruosius 7 metus, kuriuos R.Tuminas vadovauja ir Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatrui, ryšiai su pasauliu gerokai susitraukė.
NAUJIENA. Tarp 2014 metų „Auksinių scenos kryžių“ pretendentų du Mažojo teatro aktoriai: už pagrindinį moters vaidmenį nominuota Agnė Šataitė, už nepagrindinį vaidmenį - Tomas Rinkūnas; abu yra R.Tumino mokiniai.
SENTENCIJA. „Norėdami išeiti iš griovimo epochos, kito kelio, išskyrus poeziją, mes neturime“. Rimas Tuminas
P.S. LRT mediatekoje galima susirasti taip ir neišvaidintą, taip ir neišmylėtą R.Tumino spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“: mirė neprilygstamai vaidinę Vytautas Grigolis, V.Šapranauskas, ir spektaklis pasitraukė nuo scenos. R.Tuminas pastatė jį Maskvoje, bet tai jau kita istorija.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą