Miesto erdvėms - netipinės idėjos

Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra kartu su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru ir Klaipėdos miesto savivaldybe rugpjūčio 2-15 d. surengė akademinę studentų vasaros stovyklą "Synaxis Baltica". Šių metų susitikimo tema - Klaipėdos senamiesčio erdvių atgaivinimas kultūros reiškiniais. Ką daryti, kad apmiręs senamiestis taptų gyvybingas, kalbamės su projekto vadove docente Irena Alperyte.

Jūrų miestas nuo pirmų dienų turėjo privalomus jūrinius ženklus, buvo išskirtinis savo pastatais. Kaip sakė Gintaras Grajauskas, pasaulyje yra begalė miestų, tačiau Klaipėda su savo senamiesčiu, neįmantriu fachverku, jūros druska kvepiančiu oru, laisvais ir išdidžiais žmonėmis ne mažiau svarbi už septynias Romos kalvas.

Aš suprantu, kad jūsų skaitytojams įdomu tai, kas susiję su Klaipėda. Bet kadangi Baltijos šalys atsiuntė studentus, studijuojančius vadybą, tai esame čia ne todėl, kad čia yra neužšąlanti kultūra, Benas Šarka, Gintaras Grajauskas, Nelė Savičenko. Mums Klaipėda yra atviras, vis dar neišspręstas klausimas, prie kurio sprendimo galima prisidėti. Mes žiūrėjome į Klaipėdą kaip į potencialią vietą, kur mūsų tema gali skleistis.

Mūsų aukštųjų mokyklų tinklas, susikūręs prieš aštuoneris metus, pasirinkdavo kokį nors Baltijos miestą arba vietovę, ir, išnagrinėjęs vietos poreikius, siūlydavo kokias nors strategijas. Amerikietė Rut Glas sugalvojo, kad apleistas miesto vietas reikia regeneruoti, naudoti kilnesniems tikslams, kad žmonės sutelktų dėmesį į kultūrą ir meną. Paradoksalu, kad kartais, kai būdavo sukurta patraukli teritorija, žmonės, kurie prieš tai ten gyveno arba glaudėsi aplinkui, būdavo išstumiami į naują tuštumą.

Kaip vyksta tuščių erdvių atgaivinimas?

Regeneracijos pradininkai yra amerikiečiai ir britai, bet jais pasekė ir kitos pasaulio šalys. Pavyzdžiu gali būti Vilniaus Užupio inkubatorius, kur iš pradžių kūrėsi "skvoteriai" (užimantys būstus ir erdvę be leidimo), o paskui buvo rastas dialogas su savivaldybe, ir dabar tai yra viešoji erdvė.

Pasidomėjome, kokios Klaipėdoje yra probleminės erdvės. Teatro aikštė yra probleminė ne vien dėl statybų ar dėl to, kad teatras griūva, bet dėl to, kad verslininkai pasitraukė dėl nuomai nepalankių mokesčių. Dabar gyvenamieji namai su verslo patalpomis susikeitė kainomis.

Antras objektas yra Turgaus aikštė, kaip ir Teatro, apimanti patraukliausią miesto teritoriją. Kai kalbėjomės su turgaus vadovybe, sužinojome labai daug nerimą keliančių dalykų. Priešingai negu Vilniaus ar Kauno turgūs, šis yra nerakinamas, pereinamasis kiemas, aplinkui yra įsikūrę nuomininkai, kurie visai netausoja senų autentiškų namų. Tarp paviljonų ir gyvenamųjų namų yra plynė, kur statomi automobiliai ir pardavinėjamos bulvės. Turgus paprastai yra pirma vieta, kurią svečiui norisi aplankyti. Norėtųsi, kad čia būriuotųsi įvairių poreikių žmonės. Bet šiaip atrodo, kad Turgaus aikštė yra ne kultūros vadybos kompetencijos klausimas, reikėtų kalbėti su Savivaldybe.

Trečioji probleminė vieta - "fanierkė", buvęs kartono kombinatas, kur įsikūrę menininkai yra visiškai patenkinti, ir mums sakė: "Pateikit mums tik tokių sprendimų, kurie nieko nekainuos." Ten padaryta galimybių studija regionui regeneruoti, bet ne laiku, nes užklupo finansinė krizė. Manome, kad tai bendruomenei virti savo sultyse yra labai gerai, bet kas Klaipėdai iš to? Mūsų misija pasiekti, kad klaipėdiečiai bent pamatytų ten esantį meno centrą, menininkų bendruomenę. Bent jau skydą pasidarytų, sieną, kad nebūtų "partizaninis marketingas", kai žmonės apie renginį sužino iš lūpų į lūpas. Neseniai teko būti Osle, aplankėme analogišką "hausmaniją" - ten oho koks dialogas vyksta tarp savivaldybės ir menininkų! Va ten yra pilietinė visuomenė, vyksta konstruktyvus pokalbis.

Miesto architektai, menininkai turi puikių idėjų, bet sako, kad jos paskęsta biurokratinėse smulkmenose, lieka neįgyvendintos.

Panašu, kad ir mes prie tokios išvados prieisime. Bet studentai mokosi, tai jie kaip ir saugūs, nes gali daryti klaidas. Jų niekas nebaus, ir tai nekainuos valstybei. Studentai susirinko fantazuoti. Goda Giedraitytė, buvusi savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja mus konsultavo, susitikome su žmonėmis iš Dramos teatro, su menininkų bendruomene. Iš tikrųjų mums labiausiai rūpi remiantis Klaipėdos pavyzdžiu išmokti, kokius sprendimus galima priimti, ir patinka jums ar ne, bet mus rėmė Kultūros rėmimo fondas už tai, kad tai išdrįsome. Studentai iš Vokietijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos pasirinko ne kokią Orvido sodybą, o Klaipėdos miestą.

Nes Orvido sodyba - tobula. O Klaipėda turi daug pūliuojančių opų. Ką dar pastebėjote keistino?

Kiek žinau, yra parengta Klaipėdos senamiesčio atgaivinimo programa, tarsi yra kažkokios gairės. Bet mes norėjome pažvelgti šviežia akimi, nesusaistyta jokiais stereotipais, išankstinėmis nuostatomis. Mes miestą atradome ne tik kaip studentai, bet ir kaip žmonės - labai daug brangintinų dalykų.

Mums pasirodė, kad pernelyg mažai aptikome vokiškojo periodo artefaktų. Gal tai nesulyginami dalykai, bet Berlyne matėme, kiek duoklės atiduota žydams, daug padaryta, kad tik išpirktų savo kaltę. Lietuviai lyg ir nekalti, kad vokiečiai turėjo palikti šitą kraštą, bet gaivinti šaknis, tradicijas ir domėtis reikia.

Kai ieškojome senų Klaipėdos nuotraukų, tai suradome vokišką portalą, ne lietuvišką. Ten radau daugybę nuotraukų su Biržos tiltu, biblioteka. Norėtųsi pagerbti šio krašto vokiškumą. Čia labai įdomus kraštas buvo. Neužtenka Simono Dacho namų ir išlikusių vokiškų kanalizacijos dangčių, reikia kažko daugiau virpinančio širdį. Aišku, valstybė arba jūsų savivaldybė neturi tiek lėšų, kad kiekvieną akmenį įamžintų, bet...

Girdime daug rusų kalbos, suprantame, kad tai buvę jūros ir uosto darbininkai, jų vaikai, anūkai. O sovietinio laikotarpio paveldas irgi nėra įamžintas. Norėjome pažiūrėti, kaip ta "fanierkė" atrodė, kai ji klestėjo - neradome jokių dokumentų.

Per savo darbų pristatymą pasiūlysite strateginių sprendimų, kurie leistų pajudinti esamą situaciją iš mirties taško.

Kai susikristalizavo sprendimas, dizainerės studentės jį vizualizavo. Paskaitos vyko visą savaitę, o pateikti projektą turėjome per tris dienas. Tai - didelis iššūkis. Aš neįtariu, ar kuris vienas, ar visi projektai pavyks. Bet mes pamėginsime parodyti savo šviežią požiūrį.