Miesto istorija, sudėliota iš geležėlių ir šukių

Arūno Urniežiaus tapybos ir koliažų paroda "Suradau Klaipėdoj...", atidaryta dailės salone "Paletė", prasidėjo intriga. Autorius papasakojo, kaip ieškojo rakto į senosios Klaipėdos istoriją, kokias prasmes jam atskleidė archeologiniai radiniai ir miesto kronikos, ir kaip pavyko, rankiojant šukeles, sužinoti žmonių, kurie jas paliko, likimus.

Menotyrininkė Jovita Skolevičienė, su domesiu sekanti dailininko kūrybą, pastebėjo, jog A. Urniežius "visada naujas", o ir šios paroda stilistika bei meninė raiška - kontrastas prieš tai buvusiai parodai. Šiuosyk gimtasis dailininko miestas, turįs nepaprastą aurą ir daug dar neįmintų paslapčių - tarsi įkaitintas, degantis. Miesto fragmentai - tarsi išvogti praėjusių epochų epizodai, kurių kiekvienas atskleidžia savitą prasmę ir palieka vietos vaizduotei, spėlionėms, iliuzijai. Ir žadina istorijos pažinimo troškulį.

Pažįstantiems dažnai ūkanotą uostamiesčio krantinę keista ją regėti paveiksluose - ugnies, vario, vaiskia saulės šviesa nužertą. Autorius priminė apie praėjusiais amžiais gaisrų siaubtą senamiestį, kai pirklių sandėliuose laikomas užsiliepsnojęs žibalas, nerasdamas, kur susigert, tekėjo akmens grindiniu ugnies upe. Pasak dailininko, miesto istorijoje pakanka tragizmo. Jo iš molio, surūdijusios geležies, smėlio sukurtuose koliažuose aptinki ir medžio skiedrą - galbūt iš ties Karkle paskendusio XVIII amžiaus burlaivio duženų. Juo į Klaipėdą esą plaukė amatininkai: baldžiai, kalviai, bardaskučiai, ir jūros grąžintų skenduolių drabužiuose buvo rasti jų darbo įrankiai.

Iš koliažuose atspaustų fotografijų reprodukcijų gali išsiaiškinti ne tik tai, kam priklausė foto ateljė, bet atsekti ir asmens gyvenimo, meilės istoriją. Štai pagal artojo iš Svencelės kaimo, pašaukto į Pirmąjį pasaulinį karą ir jo žmonos Martos portretų pavyko išnarplioti jo istorijos giją. Žmogus neužilgo žuvo Žalgirių kaime, kai Lietuvos kariuomenė įveikė kelias dešimtis tūkstančių rusų kazokų. Beje, kai kurie belaisviai, įdarbinti Priekulės rajono ūkininkų, vedė vietines prūsų merginas ir įleido šaknis šiame krašte.

Parodos autorius pasakojo išlandžiojęs senuosius miesto rūsius ir bunkerius, kapstęsis statybvietėse; ten ir surinkęs savo "trofėjus". Į didžiausią iš sukurtų koliažų jis įkomponavo šukes Hansos pirklių atgabentų lėkščių, kuriose būdavo įrašyti pamokantys priežodžiai - "Kas nedirba, tas nevalgo", liuteroniškų giesmių, Biblijos skrajučių skiaučių. Taip pat ir Klaipėdoje leisto laikraščio "Memel Dampf", išleisto po to, kai 1859 metais į miestą įplaukė pirmasis garlaivis - anuomet technikos stebuklas. Koliaže yra ir senųjų keraminių koklių liekanų - juose vaizduotas dvigalvis erelis, miesto ar didiko herbas, ir net religinės scenos. Tai, kas liko iš trapių olandiškų žvejų pypkių ir karčiamos butelių. Ir net amatininkų gaminti segtukai skalbiniams džiauti su šeimininkų inicialais. Pagaliau - Mažosios Lietuvos rašytojos Evės Simonaitytės nuotrauka, daryta jos pamėgtoje kavinukėje prie Melnragės švyturio, iki kurio bildėdavo tramvajus.

Iš amžių glūdumos, iš architektūros bei archeologijos reliktų ir prieš mus gyvenusių žmonių kartų paliktų šykščių pėdsakų dailininkas Arūnas Urniežius atveria mums netikėtą, aidinčią istorinės atminties erdvę. Ne veltui jo bičiuliai Arūną pavadino "šukių istorijos ambasadoriumi".

Ivona ŽIEMYTĖ