Pergalingas žygis į Montružą

"Galbūt jaunieji menininkai kiek pavargo nuo skaitmeninio meno ir bando atrasti save grįžę prie tapybos, kitų tradicinių išraiškos priemonių. Jomis taip pat bandyta kalbėti globaliomis, egzistencinėmis, religinėmis ir žmogiškosiomis temomis", - sakė iš Montružo mieste (Prancūzija) surengtos Jaunųjų Europos kūrėjų tarptautinės šiuolaikinio meno bienalės, kurioje lietuvė Lina Albrikienė laimėjo pagrindinį prizą, sugrįžusi 8 mūsų šalies autorių grupės parodos kuratorė Neringa Bumblienė.

Kokie nauji meno pasaulio įvykiai ir tendencijos išryškėjo bienalėje?

Šių metų paroda pristato 72 autorius iš visos Europos. Kūriniai - įvairūs, tačiau šiandien pasaulis yra globalus, ir analizuojamos temos, išraiškos priemonės, kūrybos taktikos yra labai susimaišiusios. Vis dėlto pasidairius po bienalę galima įžvelgti tam tikrų skirtumų tarp buvusių socialistinių šalių ir Vakarų bei Pietų Europos.

Rytų Europos šalių menininkai daugiau dėmėsio skiria darbo technikai, derindami šiuos įgūdžius su konceptualiu kūrinio pagrindimu. Tuo tarpu Vakarų bei Pietų šalys labiau susitelkia ties mintimi, žinute, kurią kūrinys turi perduoti.

Pastebėjau, kad Pietų Europos šalys renkasi kiek lengvesnę tematiką, jų darbuose mažiau politinių, sudėtingų egzistencinių naratyvų. Tuo tarpu Vakarų, Rytų Europos šalių menininkai linkę aštriau kalbėti apie šiuos momentus, atsigręžti, permąstyti skaudžias visuomenės problemas.

ĮSPŪDIS. Kuratorės N. Bumblienės pastebėjimu, Vakarų bei Rytų Europos šalių menininkai linkę aštriau kalbėti apie skaudžias visuomenės problemas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Na, o apskritai analizuojamos temos varijuoja nuo politinių, socialinių, ekonominių realijų iki egzistencinių, mąstant apie meną, religiją, save - kaip menininką ir žmogų.

Regis, vėl atgimsta superrealizmas; kuo tai galima paaiškinti?

Negalėčiau pasakyti, kad superrealizmas šioje bienalėje labai ryškus. Realistine maniera atlikti tapybos darbai pristatomi tik kelių šalių ekspozicijose. Toks yra Slovakijos menininko Dušan Mravec tapybos darbas "Natiurmortas", vengro Laszlo Gyorffy - "Aš (Doriano Grėjaus fondas jauniems menininkams)" bei lietuvio Rodiono Petrovo tapybos darbai ir Algirdo ir Remigijaus Gataveckų piešiniai. Ir tai turbūt tik patvirtina mano anksčiau išsakytą mintį apie Rytų europiečių dėmesį kūrinio atlikimo technikai.

Tačiau tenka pažymėti, kad visoje bienalėje jaučiamas dėmesys tapybai, kurios, lyginant su praėjusiomis bienalėmis, šiais metais yra daug daugiau. Prancūzijoje parodoje svečio teisėmis dalyvaujantys Nyderlandai pristatė ekspoziciją, kurią sudarė vien tik tapybos darbai.

Sunku pasakyti, kas veikia šiuos procesus. Galbūt visi kiek pavargo nuo skaitmeninio meno ir grįžta prie labiau tradicinių išraiškos priemonių, taip bandydami atrasti save, žiūrovui ir pačiam sau būti įdomesni.

Kaip bienalėje atrodo lietuviai?

Darius Šidlauskas pristato instaliaciją "Pelenai", kuria apmąsto biblinę tiesą: "Iš dulkės gimęs, dulke ir virsi." Renatos Vinckevičiūtės objektas "Tarybos narys" - iš švitrinio popieriaus pagamintas kostiumas ironizuoja valdžios atstovų ir eilinių žmonių tarpusavio santykį. Brolių Gataveckų darbas "Dokumentas du", susidedantis iš realistine maniera atliktų piešinių bei prakaitu permirkusios drobulės, byloja apie asmeninę patirtį bei analizuoja menininko-žmogaus santykį. Greta Grendaitė pristato grafikos ciklą "Karo taktikos" - apie kasdienių gyvenimiškų taktikų panašumus su taikomų kare taktikomis.

Severijos Inčirauskaitės automobilių dalys, siuvinėtos kryžiuku, įspėja apie kelyje tykančius pavojus, ir aptaria moters vietą šiuolaikinėje kultūroje. Ievos Bertašiūtės-Grosbaha videodarbas "Molis" pristato keramikos pagrindinę priemonę šiuolaikinio meno kontekste, o Lina Albrikienė savo darbe "Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai (I)" analizuoja atminties fenomeną.

LIETUVIŠKA. D. Šidlausko instaliacija "Pelenai" (centre) interpretuoja biblinę tiesą: "Iš dulkės gimęs, dulke ir virsi".

Manau, kad mūsų ekspozicija puikiai pristatė jauną Lietuvos meną ir bendrame kontekste atrodė stirpi, įvairiapusė ir įdomi.

Taip pat norėčiau pasidžiaugti, jog viena iš mūsų deleguotų autorių - Lina Albrikienė - laimėjo pagrindinį bienalės prizą, ir pasidalino juo kartu su Tomas Dezso iš Vengrijos, Cesare Bignotti iš Italijos. Pirmą kartą bienalės istorijoje mums atiteko pagrindinis prizas, ir tai ne tik didžiulė garbė mums, delegavusiems autorę šiai parodai, tačiau ir puiki galimybė tolimesnei kūrėjos karjeros sėkmei. Autorei šiais metais suteikta galimybė iki 3 mėnesių viešėti tarptautinėje rezidentūroje Prancūzijoje, Portugalijoje, Austrijoje arba pas mus, Klaipėdoje, taip pat - surengti parodą "BeLa Editions" galerijoje Briuselyje. Manau, kad jaunam autoriui tai puiki galimybė būti pastebėtam tarptautiniu mastu ir įtvirtinti savo pozicijas meno pasaulyje.

Kokie apskritai liko įspūdžiai iš bienalės, iš Montružo?

Labai geri. Miestas įsikūręs Paryžiaus pašonėje, tad jaučiamas didmiesčio pulsas.

Paroda buvo eksponuojama didžiulėje buvusio fabriko, kuris taip ir vadinosi - "La Fabrique", erdvėje. Darbai buvo suskirstyti atskiromis sekcijomis, pristatantys kiekvieną šalį, tad vaikštant po parodą lengva matyti, kas ir iš kur.

Nustebino puikiai organizuotas atidarymas, kuriame apsilankė nemažai žurnalistų, meno kritikų. O labiausiai nustebino susidomėjimas šiuo projektu: jau pirmąjį vakarą apžiūrėti parodos atėjo apie 1 200 žmonių.

Kas nudriekė "kelius" į Jaunųjų Europos kūrėjų bienalę Montruže?

Bienalė buvo inicijuota Montružo miesto Prancūzijoje, ir savo veiklą pradėjo dar 2000 metais. Vėliau projektas plėtėsi. Mums viskas prasidėjo 2005 m., kai tuometė LR ambasados Prancūzijoje kultūros atašė Mėta Mikelaitienė, parodos iniciatoriams pakvietus prie ekspozicijos prisijungti ir Lietuvą, nedvejodama pasiūlė Klaipėdos miestą. Tuomet savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja ir Klaipėdos dailės parodų rūmų administracija šį pasiūlymą įvertino kaip labai naudingą mūsų miestui ir ypač jauniesiems jo kūrėjams, ir menotyrininkei Godai Giedraitytei teko garbė vykti į Montružą patvirtinti mūsų ketinimus tapti partneriais. 2006-aisiais jau dalyvavome JEK parodoje, pristatydami 10 jaunųjų Klaipėdos kūrėjų. Plečiant kandidatų skaičių ir didinant konkurenciją buvo nutarta į šią bienalę kviesti dalyvauti autorius iš visos šalies.

"Pristatėme naujausias tendencijas"

Goda GIEDRAITYTĖ, menotyrininkė:

Ekspozicija ne tik pristato naujausias meno pasaulio tendencijas: kūrybinio proceso atvirumą, socialinį kūrinio turinio sutelktumą, superrealizmo estetiką, menų sintezės darinius, bet reprezentuoja ir geriausias klasikinės Lietuvos dailės tradicijas.
Atrinkti autoriai - saviti ir įdomūs, jų darbuose kokybė demonstruojama tiek turinio, tiek ir technikos aspektais, todėl ekspozicija - solidi. Darbai konceptualūs, atviri socialinės aplinkos refleksijoms bei koduojantys keliaplanį interpretacijų lauką. Matėme ir žanrų įvairovę, tiesa, dažnai peržengiančią savo srities rėmus.
Kūrinio medžiagiškumo kontekste išsiskiria D. Šidlausko instaliacija "Pelenai" ir R. Vinckevičiūtės darbas "Tarybos narys". Atsigręžiama į dar "Arte povera" judėjimo ir J. Beyuso kūrybinius eksperimentus su skurdžiomis medžiagomis ir kuriami asociatyvūs kūriniai. Socialinę problematiką narsto ir broliai Gataveckai.
Superrealizmo jėgą ir vartotojiškos visuomenės šaržą regime R. Petrov tapybos darbe "Rebranding. WC Public". Fotografiškai tikslus atvaizdas leidžia atkreipti dėmesį į asociatyvią siužeto prasmę: dažnai tikrovėje neįmanomą arba absurdišką situaciją. Apie absurdišką, bet netgi taikos metu neišvengiamą karo situaciją, atliepdama geriausius šiuolaikinės grafikos aspektus kalba ir G. Grendaitė cikle "Karo taktikos".
Galimybę adaptuoti tradicinę meno kalbą, tinkamą šiuolaikinės visuomenės sampratai, pristato keramikė I. Bertašiūtė-Grosbaha bei tekstilininkė S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė.
Džiugu, jog šiemet tarptautinė vertinimo komisija vieną iš "grand prix" paskyrė mūsų menininkei Linai Albrikienei ir jos videodarbui "Vilnius iš mano vaikystės archyvų (IV)". Linos darbe juntamas gilus retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, ir akcentuojama, kaip svarbu išsaugoti atmintį. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuomet nebeturime laiko nuoširdžiam bendravimui ir viskas sukasi pašėlusiu tempu - šis siekis peržiūrėti, sugrįžti prie savo ištakų, išsaugoti atsiminimus, yra labai svarbus. Antra vertus, Lina sugebėjo šiuolaikine meno kalba atkreipti dėmesį į pareities šešėlius. Pasitelkdama šiuolaikines technologijas ji kreipiasi į jas pažįstantį žiūrovą, ir, derindama šiandienos ir archyvinius gyvenamo mikrorajono vaizdinius, (at)kuria menamos praeities paveikslus. Ši praeities reminiscencijos gaida yra aktuali postsovietinio bloko kūrėjams, ir tuo irgi pabrėžiamas mūsų meninės kalbos unikalumas. Tad Linos Albrikienės įvertinimas svarbus ne tik jai pačiai, tai - ir mūsų šalies šiuolaikinio meno įvertinimas.