Reikėjo labiau kovoti už Paulių Širvį

Reikėjo labiau kovoti už Paulių Širvį

Kaune gyvenanti Birutė Širvienė (78 m.) jaučiasi dėkinga likimui, kad kadaise ją suvedė su poetu Pauliumi Širviu (1920-1979 m.). Nors jųdviejų bendras gyvenimas nesiklostė, daug ką B.Širvienė dabar darytų visiškai kitaip. „Daugiau kovočiau už jį - prieš jo ligą. Man dar daugiau reikėjo už jį kovoti ir galbūt nereikėjo jo palikti vieno...“ - susigraudina moteris. Nors jųdviejų keliai išsiskyrė, meilė vis dėlto liko...

Paskutinis kartas

Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje atgulusio poeto P.Širvio kapo Birutė nelankė maždaug pusantrų metų. Neseniai kapą sutvarkė iš Amerikos trumpam sugrįžusi dukra Dangė, aplankė ir po pasaulį keliaujanti anūkė Evelina. „Man jau labai sunku nueiti prie Pauliaus kapo. Nuvažiuoji troleibusu, bet dar reikia nueiti iki kapinių. Pasakiau Dangei: tvarkyk tu. Nors ten nėra ką tvarkyti. Mes pasodinome berželį. Taip gailiuosi, kodėl mes jį tokį sodinome, reikėjo ieškoti beržo svyruoklio, kuris taip neaugtų. O mūsų užaugo toks didelis ir dabar jau nebepaliesi jo“, - sako B.Širvienė.

Likusi tik viena Pauliaus ir Birutės Širvių šeimyninė nuotrauka. Visos kitos nežinia kur dingusios

Paskutinį kartą Birutė poetą matė prieš pat mirtį, kai į Vilnių buvo atvykusi susitvarkyti asmeninių reikalų. „Tai buvo rudeniop... - prisimena ji. - Jis stovėjo prie parduotuvės Antakalnyje toksai liūdnas. O aš pravažiavau troleibuse - tik tiek ir mačiau“. Tą kartą akys jų taip ir nesusitiko. Kitą kartą Birutė jau važiavo į P.Širvio laidotuves. Ir visai nesvarbu, kad juodu buvo atsiskyrę, o moters gyvenime buvo atsiradęs kitas vyras. „Žinokite, meilė vis tiek lieka. Kas bloga, viską pamiršti. Prisimeni tik tai, kas buvo gera...“ - sako ji. Tik užrašyti atsiminimus apie poetą B.Širvienė paliks anūkei Evelinai. Sako, ji raštinga ir labai daug ką žino apie senelių gyvenimą.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Iš Kupiškio rajono kilusi Birutė kaip šiandien prisimena, kaip susipažino su savo būsimu vyru P.Širviu, kuris jai iš karto kritęs į akį. „Kai mes susipažinome, nežinojau, kad jis poetas. Jis tiesiog redakcijoje dirbo redaktoriumi. Ten, netoli Pandėlio, pas mus vykdavo gegužinės. Paprasčiausiai vieną kartą išvedė šokti, kitą kartą išvedė šokti ir prasidėjo pasimatymai. Aš buvau sportininkė (tiksliau - bėgikė), tai jis dažnai ateidavo prie stadiono pažiūrėti. Ir paskui pradėjome draugauti - dvejus metus mes su juo draugavome. Jis man patiko iš pat pradžių, kažkaip įsimylėjau ir net labai“, - šypsosi tai prisiminusi B.Širvienė.

Birutė Širvienė

Kai pradėjo draugauti, Birutei buvo septyniolika metų, o ištekėjo devyniolikos už trylika metų vyresnio P.Širvio. Abu sunkiai vertėsi, todėl nebuvo nei didelių vestuvių, nei baltos nuotakos suknelės. Įsimintiniausią gyvenimo dieną Birutė pasipuošė juoda suknele. „Kai mes tuokėmės, labai snigo. Sniegas iš dangaus krito didžiuliais gabalais, kai važiavome į Druskininkus susirašyti metrikacijos skyriuje, - pranašiškus ženklus prisiminė Birutė. - Mama neprieštaravo, bet ragino neskubėti: vaikeli, čia gal nerimtai, gal nereikia, tu tokia jauna, dar suspėsi. O tėvelis jau buvo kalėjime - jį tiesiog įskundė kaimynai, kad neblogai gyveno ir kad užeidavo partizanai. Pas kiekvieną užeidavo, nori ar nenori, naktį pas tave ateina partizanai, o dieną stribai. Taigi tėvelį Paulius matė, kai jis grįžo iš kalėjimo. Jie tada bendravo su Pauliumi, bet jų pažiūros šiek tiek skyrėsi ir jie nelabai sutarė. Svarbiausia, tėvelis turėjo užrašus parašęs, prisiminimus iš kalėjimo, bet Pauliui jų neatidavė ir jie nežinia kur pradingo“.

Moteris saugo daug gražių atsiminimų apie savo vyrą, kurį vadina didžiąja gyvenimo meile. Prisimena, kai tik vedę jie dažnai nukeliaudavo ir užlipdavo ant Merkinės piliakalnio, kur jis mėgdavo skaityti, ypač Vinco Krėvės Dainavos krašto padavimus, ar rašydavo eilėraščius. Tik žmonai ne iš karto parodydavo - ilgai taisydavo, daug ką koreguodavo. Prisipažįsta, kad meilės laiškų P.Širvys jai rašyti nemėgęs. Nors juos, kaip žinoma, rašė kitai savo mylimajai, kurią mažybiškai vadino Alpunyte. „Tai buvo ne pirmoji Pauliaus meilė. Manau, pirmoji meilė buvo vokietė, kuri jam padėjo pabėgti iš vokiečių nelaisvės. O gal tai buvo ne meilė, gal tiesiog didelė pagalbininkė“, - apie vyro gyvenime buvusias moteris atvirai kalba B.Širvienė. Su ja vyras dalijosi savo išgyvenimais, nieko nuo žmonos neslėpdamas. „Jis turbūt daugiau išgyveno negu mūsų šeima, nes nuo mažų dienų su broliu našlaičiais likę. Nežinau, kas čia ištraukė, kad jis gyveno vaikų namuose. Man atrodo, kad jis ten negyveno, bent man nepasakojo ir aš šito nežinau. Bet jis gyveno pas gimines, kaimynus - taip visur po truputėlį. Paulius turėjo labai daug energijos, jėgos ir ištvermės. Pasakojo, kad ir jo tėvukas buvo labai stiprus ir labai mėgo skaityti knygas. Sakė, iš kur tik kokią knygą gaudavo - parsinešdavo į namus ir skaitydavo“, - prisiminimais dalijasi moteris.

Galutinis taškas

Visgi koks buvo tas garsusis poetas P.Širvys, tikriausiai Birutė geriausiai galinti pasakyti. „Jis visiems būdavo atviras, atlapaširdis, jis buvo geraširdis ir labai dosnus, daug kam padėdavo, ypač tais baisiais laikais po karo... Paulius buvo labai nuoširdus ir labai mėgo teisybę. Nepakentė melo...“ - pasakoja Birutė. Prisipažįsta, kad yra jam vieną kitą kartą pamelavusi, tačiau vyras kaipmat teisybę išsiaiškindavo. B.Širvienė paatvirauja, kad Paulius buvo ir labai pavydus, kartą pradėjo žmonos pavydėti savo geram draugui neregiui poetui Antanui Jonynui. „Jis labai dažnai ateidavo pas mus. Turėjau tada tokią ilgą kasą - tai jis kažkaip prisiglaudė prie manęs...“ - šypteli B.Širvienė, nutylėdama apie iškeltą vyro pavydo sceną. Moteris pasakoja, kaip P.Širvys nenorėjo leisti jai dirbti ar mokytis vairuoti automobilį. „Kai ėjau mokytis vairavimo, Paulius labai prieštaravo. „Kam to tau reikia? Aš mašinos vis tiek tau nepirksiu“, - sakė jis man. Bet aš nepaklausiau, pati nuėjau ir išmokau vairuoti. Paskui išsilaikiau ir motociklo teises. Ir mokytis nuėjau, ir dirbti nuėjau. Sakiau, to man reikia pačiai“, - pasakoja Birutė, iš pradžių dirbusi pradinių klasių mokytoja, vėliau ėmėsi ir kitokių darbų.

Gražiausias šeimos gyvenimo momentas, kai jie susilaukė vienturtės dukters, kuriai Dangės vardą sugalvojo pats P.Širvys. „Gimus dukrai Paulius labai džiaugėsi. Jau tada mes buvome persikėlę į Rūdiškes (netoli Trakų), nes Dangė gimė Rūdiškėse. Tai jis ir lovelę padarė, kad būtų kur Dangei gulėti, ir vystyklus padėdavo išplauti, juk tais laikais nebuvo jokių sauskelnių, - prisimena B.Širvienė. - Vis tik jis buvo ypatingas žmogus. Ir labai įdomus. Kaip jis įdomiai darydavo nuotraukas. Fotografuodavo tokiu paprastu aparatėliu ir vėliau vonioje ryškindavo nuotraukas. Atsimenu, kaip jis džiaugdavosi: žiūrėk, Birute, jau ryškėja, ką nufotografavau. Jis labai džiaugėsi tuo darbu. Galbūt už tai ir Dangė taip mėgsta fotografiją. Su juo buvo labai įdomu ir smagu gyventi. Ir mes džiaugiamės, kol gyvenome ne Vilniuje. Paskui visai kitoks gyvenimas prasidėjo...“ Bet su dukra P.Širvio santykiai nenutrūko ir visą laiką buvo ypač stiprūs. Birutei buvo skaudu, kad Vilniuje studijuoti norinti Dangė taip verždavosi pas tėvą, bet nieko padaryti negalėjo.

B.Širvienė dažnai susimąsto, kodėl Pauliaus likimas toks tragiškas, kodėl jo gyvenimas taip nepalankiai susiklostęs. „Aš susimąstau labai dažnai ir man labai gaila, kai mes atsikėlėme į Vilnių. Dangė buvo maža, reikėjo ją auginti, o jis išeina į gatvę ir ten jį užkalbina draugai. Sakiau: Pauliau, važiuojame į kaimą, aš taip mėgstu dirbti žemę. Tačiau Paulius nesutiko važiuoti - galbūt jis nenorėjo palikti tų vadinamųjų draugų. Aš daug ką bandžiau, bet, kaip matote, nepavyko...“ - atsidūsta moteris. Birutė neslepia, kad padėti tą galutinį tašką buvę nepaprastai sunku. „Pusantrų metų abejojau - galvojau ir taip, ir kitaip. Svarsčiau, ką dar galima padaryti, į ką dar galima kreiptis, kaip būtų galima jam padėti. Jam irgi buvo labai sunku... Paulius labai nemiegodavo naktim. Iki ketvirtos valandos ryto jisai mėgdavo pasakoti apie frontą, apie pabėgimą, apie nelaisvę. Žodžiu, jis daug ką pasakojo naktimis, bet tas pasakojimas kartojosi beveik kiekvieną naktį...“ - atvirauja Birutė, kas padėjo paskutinį tašką jųdviejų santykiuose. Nors išsiskyrus P.Širvys ne kartą bandė sueiti draugėn, Birutė jau buvo tvirtai apsisprendusi ir nepermaldaujama.

Iki šiol Birutė su gyvenimo draugu gyvena Kauno pakraštyje esančiame sode, bet prasitarė, kad ketina jį parduoti ir persikelti į Kauno centre esantį senąjį butą. Ten matomiausioje vietoje stovi įrėminta poeto P.Širvio fotografija. Ar dėl to nepavyduliauja dabartinis Birutės gyvenimo palydovas? „Absoliučiai ne. Jis leidžia ir vyro nuotrauką namuose laikyti, jis mane priima su visa mano praeitimi ir dėl nieko neprieštarauja“, - nedaugžodžiauja B.Širvienė.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder