Sidabro amžių dažniausiai esame pratę sieti su XIX-XX a. sandūros ir kiek vėlesne poezija - Anos Achmatovos, Nikolajaus Gumiliovo, Marinos Cvetajevos, simbolistų Konstantino Balmonto, Andrejaus Belo vardais. Bet tai platesnė sąvoka, aprėpianti ir to paties laikotarpio dailę. Į meno istoriją patekę dailininkų susivienijimai Rusų dailininkų sąjunga, „Meno pasaulis“, „Būgnų valetas“, „Žydroji rožė“ pakeitė akademinius „peredvižnikus“ (kilnojamųjų parodų realistus). „Sidabro amžiaus“ paroda Radvilų rūmuose ir turi tikslą supažindinti lankytojus su tais vardais, kurie skelbė naują dailės etapą, prasidėjusį dar ikirevoliucinėje Rusijoje. Ir, regis, ne be Vakarų įtakos. Nes daugelis kūrėjų naujus meno vėjus buvo pajutę studijuodami Miunchene, Paryžiuje, kituose Europos miestuose.
Ypač turtinga paroda buvusi Estijoje - rodyta ne tik Talino dailės muziejuje, bet ir Tartu. Kas ją matė modernioje „Rygos biržoje“, įsiminė ypatingą panoraminę ekspoziciją. Žiūrovai galėję mėgautis „sidabriniais“ paveikslais sukdami ratu, lygindami dailininkų braižą, stiliaus pokyčius ir tuo pat metu neišleisdami iš akiračio visos panoramos.
Radvilų rūmų muziejus tokių sąlygų neturi. Teko pasitenkinti keturiomis nedidelėmis salytėmis ir siauru koridoriumi (!), į kurį pateko saujelė naujojo meno principus išpažįstančių dailininkų (ankstyvasis rusų avangardas). Kieti, geometriški Natalja Gončiarova ir Michailas Larionovas, virtuoziškas Marko Šagalo piešinukas, „Meno pasaulio“ garsenybė Kuzma Petrovas-Vodkinas. Žvelgiant į čia eksponuojamą dailininko žmonos portretą, pravartu prisiminti, kad jis yra nutapęs ir sidabro amžiaus poezijos šiaurinę žvaigždę Aną Achmatovą.
Keturiose salėse įkurdinti dailininkai labai sąlygiškai surūšiuoti į kelias grupes: „Ištakos“, „Sidabro amžiaus žmonės“, „Amžinybės šauksmas“, „Šviesa ir oras“, „Dailininkas ir miestas“. Tą patį dailininką gali sutikti ir vienoje, ir kitoje salėje. Žiūrovui siūlyčiau atsiriboti nuo teorijų ir klasifikacijų, atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis paveikslais. Nepasiduodant net garsių vardų hipnozei. Nes garsios pavardės ne visada reprezentuojamos itin pavykusiu, brandžiu darbu. Nepamirškime, kad paroda sukomplektuota tik iš to, kas saugoma trijų Pabaltijo respublikų dailės fonduose.
Tačiau pasidžiaugti tikrai yra kuo. Kad ir nedidele Konstantino Korovino drobe „Paryžius naktį“, pripildyta efemeriško impresionistinio oro mirgėjimo. Šalia - ir jo tapyta Tilto gatvė Vilniuje (iš ciklo „Senasis Vilnius“). Kitoje salėje - vėlgi jo pieštas (pastelė, akvarelė) nedidelis Fiodoro Šaliapino portretas. Šis dailininkas yra tapęs legendinį dainininką ir aliejumi - visu ūgiu, sėdintį vasarnamio verandoje.
Tarp garsiausių vardų - Borisas Kustodijevas („Rudens šventė kaime“, „Žmonos portretas“), buvę „peredvižnikai“ Archipas Kuindžis („Šiaurės jūra naktį“), Isaakas Levitanas („Rugiai“), Apolinarijus Vasnecovas („Kaukazo kalnų peizažas“), Pavelas Kuznecovas (ypač žavus „Natiurmortas su portsigaru“). Lietuvoje neblogai pažįstamas Nikolajus Rerichas („Šv. Sergijaus vienuolynas“, „Kelias“). Milžiniška personalinė šio dailininko paroda aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje yra buvusi ir Vilniuje.
P.S. Galutinę kelionių stotelę pasiekusi kilnojamoji paroda veiks net iki gegužės 5 d.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą