Žemaitijos patrioto suakmenėjimai

Prib­loš­kian­tys kū­ri­niai

Ak­me­nė­je gy­ve­nan­tis me­ni­nin­kas, ku­riam ki­tą­met su­kaks 60 me­tų, sa­ve va­di­na pri­gim­ti­niu ak­me­niš­kiu, ži­no­mas ir kaip Že­mai­ti­jos pa­trio­tas.

A. Ado­mai­tis jau­nys­tė­je pir­mo­sio­se pa­ro­do­se ste­bi­no fi­zio­lo­gi­nį na­tū­ra­liz­mą dek­la­ruo­jan­čiais pa­veiks­lais ir kom­po­zi­ci­jo­mis. Tuo žiū­ro­vus šo­ki­ra­vęs au­to­rius kvie­tė bent su­si­mąs­ty­ti apie gy­ve­ni­mo ver­ty­bes.

Tam jis li­ko iš­ti­ki­mas. Praė­jus ke­liems de­šimt­me­čiams, kaip pa­ste­bi A. Ado­mai­čio kū­ry­bos ver­tin­to­jai, jis te­be­ke­lia gy­ve­ni­me įsi­ke­rė­jan­čios veid­mai­nys­tės, sa­va­nau­diš­ku­mo, ma­te­ria­liz­mo, dva­si­nio skur­do pro­ble­mas, kal­ba apie be­si­kei­čian­čių po­li­ti­nių sis­te­mų rez­ga­mus pan­čius žmo­nėms.

Da­bar­ti­nės pa­ro­dos ati­da­ry­me jos or­ga­ni­za­to­rė In­ga Su­cho­dim­co­vie­nė sa­kė: „Žiū­ro­vą, ku­riam pa­si­se­ka pa­kliū­ti į fan­tas­ma­go­riš­ką A. Ado­mai­čio kū­ri­nių pa­sau­lį, pri­bloš­kia įspū­din­gas vaiz­duo­tės žais­mas, nu­ste­bi­na po­tė­pio gy­vu­mas. Jo dar­bus no­ri­si ra­gau­ti, uos­ti, lai­žy­ti, ap­žiū­ri­nė­ti iš to­liau, iš ar­čiau.“

Iš­ti­ki­my­bės me­nui pa­vyz­dys

„Suak­me­nė­ji­mų“ pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vęs ra­šy­to­jas Vi­das Mor­kū­nas sa­kė, kad apie tris­de­šimt me­tų bend­rau­ja su A. Ado­mai­čiu ir lai­ko jį iš­ti­ki­my­bės me­nui pa­vyz­džiu.

„Sek­ti­na, kaip žmo­gus, gy­ven­da­mas pro­vin­ci­jo­je, ga­li bū­ti aukš­tes­nia­me lyg­me­ny­je, ne­gu ki­tas ko­kia­me Pa­ry­žiu­je – kur yra dau­gy­bė žmo­nių, ne­pa­sie­kian­čių tos vi­di­nės in­te­li­gen­ci­jos, ne­su­ku­rian­čių to kū­ry­bi­nio fon­ta­no, koks ver­žia­si iš An­ta­no dva­sios, iš jo slė­pi­nin­go ta­len­to pri­gim­čių“, – tei­gė V. Mor­kū­nas.

Ak­me­nė­je gy­ve­nan­tis me­ni­nin­kas A. Ado­mai­tis sa­vo ta­py­bos pa­ro­das yra su­ren­gęs ir Vo­kie­ti­jo­je, Olan­di­jo­je, Ame­ri­ko­je.

Ko­dėl „Suak­me­nė­ji­mai“?

Ko­dėl A. Ado­mai­tis nau­jau­sią kū­ri­nių pa­ro­dą pa­va­di­no „Suak­me­nė­ji­mai“? Au­to­rius siū­lė neįž­velg­ti šia­me žo­dy­je nei­gia­mos po­teks­tės. Jo ma­ny­mu, „suak­me­nė­ti ga­li­ma ir ver­ty­bi­niu pa­grin­du“.

„Kai pe­rei­na­ma į dva­si­nį lyg­me­nį, ir ver­ty­bi­niai da­ly­kai įgau­na ak­mens tvir­tu­mą – tai jau pa­sto­vu­mo ir il­gaam­žiš­ku­mo po­žy­miai“, – sa­kė A. Ado­mai­tis.

Iš tik­ro pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas, kaip žo­dis, esąs dar lyg šif­ro rak­tas. Au­to­rius aiš­ki­no, kad jis vi­sa sa­vo esy­be yra „su Ak­me­ne“, o vi­si „ėji­mai“ (taip ir su­si­de­da žo­dis „suak­me­nė­ji­mai") pa­grįs­ti me­ni­niais ieš­ko­ji­mais, sie­kiant puo­se­lė­ti sa­vo mies­to ir ap­lin­ki­nių vie­to­vių ap­lin­ką.

KŪ­RY­BA: Nau­jo­sios Ak­me­nės kul­tū­ros rū­muo­se eks­po­nuo­ja­mi An­ta­no Ado­mai­čio kū­ri­niai ste­bi­na po­tė­pių gy­vu­mu, reiš­kia­mo­mis min­ti­mis.

Vi­zi­jos ryš­kė­ja ir kas­die­ny­bė­je

Kū­ry­bos pa­ro­do­se daž­niau­siai pri­sta­tan­tis sa­vo ta­py­bą au­to­rius ži­no­mas ir kaip skulp­to­rius, me­džio dro­žė­jas. To­kius ge­bė­ji­mus jis pa­nau­do­ja puoš­da­mas sa­vo gim­tą­jį mies­tą.

Me­ni­nin­ko iš­raiš­kin­gos me­di­nės skulp­tū­ros pa­si­tin­ka Ak­me­nės gam­tos ir kul­tū­ros par­ke. Per­nai prie baž­ny­čios įkur­di­no iš­ka­li­nė­tą ak­me­nį.

Prieš de­šimt me­tų pa­vy­ko rea­li­zuo­ti A. Ado­mai­čio idė­ją to pa­ties par­ko lau­ko est­ra­do­je. Čia įreng­ta ori­gi­na­li puoš­me­na – ak­me­ni­nė sie­na su me­di­niais ak­cen­tais iš ąžuo­lų. Kai ku­rių spe­cia­lis­tų skai­čia­vi­mais – ob­jek­to ver­tė apie 0,5 mi­li­jo­no li­tų.

Iki šiol est­ra­da vis papildoma nau­jo­mis ak­me­ni­nė­mis kom­po­zi­ci­jo­mis. Pa­sak A. Ado­mai­čio, is­to­ri­jos šal­ti­niuo­se mi­ni­ma, kad bū­tent šio­se apy­lin­kė­se se­no­vė­je sto­vė­ju­si pi­lis. To­kią kaip pa­mink­lą sva­jo­jan­tis iš­vys­ti sto­vin­čią pu­šy­ne, ak­me­niš­kis čia lip­do vis nau­jas ak­me­ni­nes kom­po­zi­ci­jas.