Artūras Orlauskas: "Pasaulyje komikai yra garbinami ir dievinami, nes jie atneša teigiamą emociją"

Artūras Orlauskas: "Pasaulyje komikai yra garbinami ir dievinami, nes jie atneša teigiamą emociją"

Nors susikūrė kiek daugiau nei prieš du metus, tačiau dviejų garsių aktorių - Artūro Orlausko ir Ramūno Šimukausko kūrybinis duetas savo komiškomis miniatiūromis jau pelnė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio humoro mėgėjų simpatijas. Kaip sako patys aktoriai jų sukurta komedija „Traukinys“ tai kelionė per mūsų visų gyvenimo vagonus, kuriuose gali sutikti bet ką ir gali nutikti bet kas, o necenzūruota ir išraiškinga kalba traukinyje nieko nestebina. Visos tos netikėtos situacijos ir kietas bei tikslus humoras įtraukia į veiksmą taip, kad žiūrovas nė nepajunta kaip prabėga daugiau kaip pusantros valandos tikro ir nekastruoto humoro šou. Profesionali improvizaciją, geras humoro pojūtis ir taiklus žodžio šūvis – visa tai juodojo humoro komedija „Traukinys“, kurią Klaipėdos publika turės galimybę išvysti gegužės 19 d. Klaipėdos koncertų salėje. Artėjant renginio dienai mintimis apie karjeros vingius bei lietuvišką humorą sutiko pasidalinti vienas iš komedijos autorių Artūras Orlauskas.

– Jūs daugiau kaip 35 metus esate scenoje, ką vertinate labiausiai iš savo kūrybos ir nuveiktų darbų?

– Per tuos metus turėjau begalę visokių projektų. Savo karjerą pradėjau, kai įkūriau pirmąjį Lietuvoje humoro ir parodijų ansamblį „Alergiją“, kuris labai sėkmingai gyvavo 7 metus. Po to sekė pirmasis Lietuvoje humoro duetas „Du Artūrai“. Vėliau – pirmasis Lietuvoje politinis muzikinis spektaklis „Gulago univermagas“. Po to su šiauliečių grupe „Vairas“ 4 metų keliavome kartu su unikaliu muzikinio humoro projektu „Europos bamba“. Buvo ir ne viena solinė programa ir duetas su Aleksandru Ivanausku Fara, Rondo lyderiu ir kitų mažesnių projektų.

Šiuo metu turiu savo solinę programą – juodojo humoro šou „Sex Tabu be/ne Tabu“ apie meilę moterims ir moterų požiūrį į vyrus. Taip pat dabar važinėjame ir turime humoro spektaklių kartu su aktoriumi Ramūnu Šimukausku – „Traukinys“, „Abstinento pagirios“. Su Raimondu Šilansku gastroliuojame su Juodojo humoro šou programa. Projektų ir kūrybinių sumanymų yra ir daugiau, bet ne viską noriu atskleisti.

O iš televizijos tai žinomiausias mano projektas, žinoma, yra „Bentski šou“. Tai pirmoji humoro laida Lietuvoje. Po to buvo tv humoro laida „Šou bulvaras“, pirmoji Lietuvoje situacijų komedija, sulaukusi didžiausio pasisekimo, „Kaimynai“ ir daugelis kitų projektų.

Dabar aš vėl aktyviai sugrįžau į televiziją – jau praktiškai treti metai filmuojuosi ir kuriu vaidmenis „Dviračio šou“, turiu savo laidą „Muzikinis gimtadienis“, internetinėje televizijoje galima stebėti mano anekdotų laidą „Artūro Orlausko šou“. Tad tų projektų turiu įvairių, jų tikrai netrūksta.

– Kaip per tuos metus keitėsi humoras Lietuvoje? Kaip vertinate jaunąją komikų kartą?

– Tiek anksčiau, tiek dabar žmonės humorą priima visiškai vienodai. Jei juokinga žmonės juokiasi. Ir kiekvienas komikas dirba savo nišoje, o jaunoji karta bando atlikinėti „stand-up'ą“. Bet pagrindinis mūsų visų principas yra linksminti publiką, tai mes ir linksminame. Tiesiog kiekvienas komikas dirba skirtingai, kiekvienas dirba taip, kaip jam atrodo, kiekvienas renkasi savo kelią ir kiekvienas stengiasi atlikti savo darbą gerai.

Žinoma, kol kas ta jaunoji karta negali pasidžiaugti tokiais pasiekimais, kaip aš bet jiems viskas prieš akis. Aš daug ką savo gyvenime dariau pirmas Lietuvoje, o paskui visi ėjo iš paskos. Kaip sakiau, pirmoji humoro laida „Bentski šou“ sugalvota mano kartu su Andriumi Rožicku. Pirmasis serialas Lietuvoje „Kaimynai“ taip pat buvo padarytas mano – rašiau scenarijus, vaidinau ir režisavau. Pirmasis dalyvavau tarptautiniuose humoro festivaliuose ir kol kas vienintelis iš lietuvių komikų juose tapau laureatu.

Šiuose festivaliuose dalyvavau ne tik kaip artistas, bet ir 1997 metais į Kijeve vykusį festivalį vežiau savo autorinę laidą „Šou bulvaras“ ir patekau tarp nominantų.

Paskui 2000 metais į Jaltą vežėme „Kaimynų“ serialą, ir vėl tapome nominantais ir pelnėme ketvirtąją, o realiai buvom antri, nes žiūri niekam neskyrė pirmos ir trečios vietos. Šiame festivalyje komisijos nariai buvo garsus rusų aktorius Aleksandras Abdulovas ir vienas garsiausių režisierių Georgijus Danelija, kuris buvo ir komisijos pirmininkas. Tai jie labai gerai įvertino serialą „Kaimynai“ ir prizinės vietos nedavė dėl prasto vertimo.

Užpernai buvau Rusijoje, Volgogrado mieste vykusiame festivalyje. Ten pasirodžiau aš vienas ir dviese su R. Šimukausku. Tai mūsų duetas pateko tarp nominantų, o aš su savo solo programa tapau laureatu. Po pusės metų važiavau į kitą festivalį Rusijoje Gelendžike, ten vėl tapau laureatu. O jei prisiminti senesnius laikus, tai prieš 25 metus festivalyje Lenkijoje mūsų humoro duetas „Du Artūrai“ tapo laureatais. Rusijoje koncertavom rusiškai, o Lenkijoje - lenkiška.

– Tai esate vienintelis Lietuvos komikas pelnęs tarptautinių festivalių laurų. O iš kur semiatės idėjų?

– Čia tiesiog yra darbas. Beje pernai mane ir humoro metrą Juozą Zavaliauską pirmą kartą Lietuvos istorijoje Kultūros ministerija pažymėjo padėkos raštu už nuopelnus scenai ir žanrui.

Galiu pasakyti seną taisyklę: 10 proc. talento ir 90 proc. darbo. Be to, kai tiek metų dirbi šioje srityje, tai negali neišmokti to, ko nori. O jeigu yra noras kažką pasiekti, noras stengtis, tai ir dirbi. Tad jokio recepto nėra. O kad ir būtų. Neišduočiau, kas kaip daroma, nes tai profesinė paslaptis.

Taigi kaip jau sakiau, kad viskas remiasi į darbą ir ne į bet kokį, o į labai sunkų. Šiaip visame pasaulyje komikai yra „žvaigždės“ numeris vienas, nes apskritai pasaulyje esančius tikruosius komikus galima suskaičiuoti ant dviejų rankos pirštų, o tų tragikų, kurie spaudžia ašaras, – milijonai. Tad pasaulyje komikai yra garbinami ir dievinami, nes jie atneša teigiamą emociją. Tik pas mus viskas vertinama atvirkščiai.

– Gal todėl, kad lietuviai yra liūdna, viskuo nepatenkinta tauta?

– Viskas su tais lietuviais yra gerai. Lietuviai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi, – mėgsta juoktis bei linksmintis, tik yra labiau kompleksuoti. Tiesiog provincialui įdiegta, kad juoktis yra negražu. Ir tai labai jaučiasi išvažiavus koncertuoti ar į Lenkiją, ar į Rusiją, kur žmonės yra atviresni, laisvesni ir juokiasi „be stabdžių“.

Kadangi mes labai daug koncertuojame užsienyje – Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Anglijoje, Airijoje, tai pastebėjau, kad ten ilgiau gyvenantys lietuviai taip pat žymiai laisviau priima humorą. Jie labiau atsipalaidavę, jiems ne gėda garsiai juoktis ir jie to nebijo. O mūsiškiai – labiau susiveržę, įspraudę save į kažkokius „tabu“. Galbūt jaunimas šiek tiek laisvesnis. Tačiau į mano koncertus eina tiek jaunas, tiek senas ir tikrai juokiasi. Šiaip aš manau, kad juokauti galima apie viską ir visaip, kaip nori, išskyrus, patyčias ir pyktį.

– Tai pikto humoro nepripažįstate?

– Tikrai taip. Piktas humoras – ne humoras. Taip pat ir įžeidžiantis, žeminantis humoras irgi yra ne humoras.

Humoro rūšių yra labai daug. Anekdotai taip pat turi savo žanrą, satyra, dialogai, kabaretas, miniatiūros taipogi turi savo žanrą. Taip pat humoras knygoje ir scenoje yra du skirtingi dalykai. Knygoje gali perskaityti, atversti lapus atgal, jei nesupratai, dar kartą perskaityti. O scenoje žodis – kaip šūvis. Šovei ir turi pataikyti, negali šauti pro šalį, nes turi būti labai aiškus rezultatas. Žmogus viską turi suvokti greitai. Todėl scenoje privalai pateikti labai aiškų, rafinuotą, suskaičiuotą ir tikslų tekstą.

– Ar ne darbo metu draugai, pažįstami prašo palinksminti?

– Galiu pasakyti, kad tik menkos kultūros žmonės įsivaizduoja, jog dabar atėjau ir pulsiu kažką daryti, juokinti, koncertuoti. Juk tai yra mano darbas ir man tikrai būtų labai juokinga bei kvaila, jeigu santechnikas atėjęs į kažkokią šventę, pasipuošęs kostiumu iš karto pultų remontuoti radiatorių, stalius pradėtų kalti dailylentes ir panašiai.

Mano darbas – lygiai toks pat kaip ir visų, bet kai ateina komikas, kvaila manyti: „Na, dabar mes tavęs paklausysim...“ Kodėl kažkas turi manęs klausyti? Ar gėlininkas kokios nors šventės metu turi sodinti gėles? Tokia nuomonė yra visiškas nesupratimas ir nesuvokimas, kas yra darbas.

Lietuvoje, dar kartą pasikartosiu, žmonės galvoja, kad komikas yra ne profesija ir ne darbas, o kažkokia idioto būsena, kai jis visą gyvenimą žvengia ir daugiau nieko neveikia.

O humoro supratimas ir humoro vertinimas labai apibūdina tautą: ar tai yra yra aukštesnės kultūros, ar žemesnės kultūros tauta. Pavyzdžiui, ar galite įsivaizduoti, kad Lietuvoje vyktų olimpiada ir koks nors komikas jos metu atliktų numerį. O Londone vykusios olimpiados metu Ponas Bynas (aktorius Rovanas Atkinsonas) atliko vieną pagrindinių vaidmenų.

Štai pas mus sausio mėn. vyko geriausių Lietuvos sportininkų apdovanojimai. Į šį renginį buvau pakviestas ir atlikau numerį pagal iš anksto prodiuserių numatytą scenarijų, tik viską perteikiau su humoro gaidele. Po pasirodymo kolegos man pasakė, kad viską atlikau profesionaliai, subtiliai ir labai taikliai. Tačiau sporto žurnalistai, kurie nieko nesuvokia apie humorą, puolė rašyti kritinius straipsnius ir patys pakliuvo į savo spąstus, nes nesuprato, apie ką rašo.

Tuo aš noriu pasakyti, kad jei mes bijome pasijuokti iš savęs, tai mes esame tiek silpni, kad tikriausiai bijome net veidrodžio.

– Laidoje „Dviračio šou“ įkūnijate į politikus. Ar nesulaukiate iš jų priekaištų?

– Dėl vaidmenų sukūrimo priekaištų nesulaukiu – visi džiaugiasi, giria. Bet tų pačių personažų, kuriuos vaidinu, praktiškai klasikinė frazė yra: „Na, bet rūbai pas mane kitokie“. Tai kaklaraištis pas mane buvo ne toks, tai kelnės kitokios. Šiaip, kalbant apie tokius šou, aš pats esu matęs įvairių užsienio mokyklų ir įvairių stilių, kas kaip dirba, kas kaip filmuoja. Tad galiu pasakyti, jog yra daug skirtumų, bet ir daug panašumų. Bet kiek man teko kalbėti su norvegais, ar Anglijoje, Airijoje gyvenančiais lietuviais, tai pas juos tokie politiniai šou, pašiepiantys politikus, yra populiaresni ir politikai visai kitaip reaguoja, kai juos rodo per tokias laidas, kaip „Dviračio šou“. Ten jie džiaugiasi tuo, kad juos rodo, kad apie juos kalba ir net patys duoda peno, kad tik rodytų. Tad galima sakyti taip, jog pas juos su humoru truputėlį geriau.

– Kuo dar užsiimate gyvenime?

– Aišku, kad ne tik koncertais ir spektakliais. Taip pat rašau scenarijus kinui, spektakliams, vedu vestuves, įvairias šventes ir jubiliejus. Iš tiesų man labai patinka bendrauti su žmonėmis. O bendraudamas tokiuose masiniuose renginiuose sužinai daug įvairių dalykų, kuriuos paskui galima panaudoti koncertuose, scenarijuose. Tokiuose renginiuose yra tas gyvas, tiesioginis, labai artimas bendravimas, kuris duoda daug peno ir daug smagių akimirkų.

Tačiau aš nevedu tų tradicinių vestuvių – su ašaromis, rūtų vainikėliais ir panašiai. Viskas būna linksmai, nestandartiška – daug improvizacijos, anekdotų, tostų, žaidimų ir kt. Tad žmonės, kurie nori linksmų vestuvių kviečia mane, o kas nori kažkokio vedėjo, „kaip visi“, su gražia peteliške, renkasi kažką kitą. Tik paskui visi svarsto, kas buvo geriau, ar graži silkė ant stalo, ar tas vedėjas. Šiaip mano logika labai paprasta ir jauniesiems visada sakau, kad po 10–15 metų niekas neatsimins, kas buvo ant stalo, bet visi atsimins, ar buvo linksma, ar ne.

Tad man mano darbas patinka, aš pats esu atgrojęs daugiau nei 200 vestuvių. Grojau, nes turiu muzikinį išsilavinimą – esu baigęs muzikos mokyklą. Na, dabar pats nebegroju, o tik vedu.

Vėlgi tikriausiai ne visi žino, kad turiu ir du aukštuosius – ekonominį aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir dar esu inžinierius technologas.

Daug kam atrodo, kad tik anekdotus pasakoju, bet tegu taip ir galvoja, nes man visiškai nesvarbu. Yra toks aiškus pasakymas: „Jeigu žmogus apie tave blogai galvoja, tai dar nereiškia, kad turi pateisinti jo lūkesčius.“

Taip pat tikriausiai ne visi žino, kad aš vis dar sportuoju vandensvydį, žaidžiu su veteranais.

2010 metais mes, Lietuvos komanda, tapome pasaulio veteranų čempionato Švedijoje vandensvydžio vicečempionais. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje laimėjome sidabro medalius, bet niekas beveik apie tai neparašė, nes mūsų šalyje krepšinis įdomiau. Taip pat aš – daugkartinis vandensvydžio Lietuvos čempionas. Ir toliau žaidžiu savo malonumui.

– Kokie jūsų kūrybiniai planai?

– Rudenį pasirodys kino komedija „Be penkių minučių vedę“, kur aš atlikau dėdulės vaidmenį. Šios komedijos kūrimo metu ne tik vaidinau, bet prisidėjau prie dialogų, scenarijaus.

Taip pat dabar rašau scenarijų apie emigrantus kino komedijai, kurios darbinis pavadinimas yra „Emigrantas nindzė“. Scenarijus parengtas pagal realius įvykius, kuriuos mes gastrolių metu išgyvenome maždaug prieš 20 ar daugiau metų Šiaulių viešbutyje. Tad šioje situacijų komedijoje mėginsime atkurti 75–80 proc. realių įvykių, kurie realiai įvyko. Pati komedija pagal planą turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje. O joje vaidins Hana Šumilaitė, pasaulio bušido čempionas Jordanas Poškaitis, Ramūnas Šimukauskas, Ridas Žirgulis, Edita Užaitė, aš pats ir dar daugelis kitų garsių Lietuvos aktorių.

Rudenį kartu su R. Šimukausku įvyks mūsų trečiosios komedijos „Meilės receptai“ premjera. Tai bus naujas modernus humoro šou apie meilę ir moteris. Rašau scenarijų naujam spektakliui „Moteris ir visi jos vyrai“, kurio premjera numatoma po naujų metų. Koncertuoju su mono juodojo humoro šou „Sex Tabu be/ne Tabu“. Ir, žinoma, turėsiu daug koncertų su R.Šilansku, jau dabar ruduo yra beveik suplanuotas spektakliais ir koncertais, vasara - vestuvės. Kaip ir minėjau, labai daug važinėjame į Airiją, Angliją, Norvegiją, Švediją, Daniją ir tt. Aš visą gyvenimą ieškau ko nors naujo, ko dar nebuvo ir ko dar niekas, bent jau Lietuvoj nedarė.Tai sunku ir ne visada pavyksta, bet kaip pasieki gerą rezultatą džiaugsmas atperką visus sunkumus ir nemigo naktis.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder