Šiandien vis rečiau kalbama apie etiketo taisykles, kurių dera laikytis teatre, koncertuose ar kituose renginiuose. Tokios informacijos apskritai nėra daug, kadangi Lietuvoje tėra vienetai etiketo specialistų (vieni žymiausių - Arminas Lydeka ir Giedrius Drukteinis). Taigi etiketas mums tapo savaime suprantamu dalyku ar mums jis nebereikalingas?
Žiniomis apie protokolą, pastebėjimais apie klaipėdietį žiūrovą bei kokių taisyklių nedera pamiršti kultūringam miestiečiui, su "Vakarų ekspreso" skaitytojais pasidalino Klaipėdos universiteto teatro sociologijos dėstytoja dr. Giedrė Strakšienė ir jos buvusi studentė, jaunoji teatrologė Virginija Rimkaitė.
Ką pastebite, besilankydamos uostamiestyje vykstančiuose renginiuose, spektakliuose?
Giedrė: Nors tai nelabai susiję su etiketu, aš dažnai pastebiu, kad Klaipėdos teatruose rodomų spektaklių metu žmonės juokiasi ne tose vietose, kuriose reikia. Tai pastebi ir kiti mano kolegos.
Virginija: Na, iš esmės juokas yra gera reakcija, nepaisant to, ar jis nuskamba laiku ir vietoje. Aktoriams būna sunkiau vaidinti humoristinį spektaklį, kai salėje niekas nesijuokia. Tačiau, žinoma, keista, kai scenoje dūžta likimas, o žmogus kikena iš, tarkime, perskaitytos žinutės...
Giedrė: Dar pastebėjau, kad mūsų žmonės ploja labai ūkiškais, grubiais, dideliais pliaukštelėjimais. Dera prisiminti, kad ploti reikia ne visu delnu, o mažesne jo dalimi.
Džinsai - ne tabu
Anksčiau žmonės, eidami į teatrą, išsipustydavo kur kas labiau nei šiandien. Dabar džinsai teatre - kone kasdienis vaizdas. Ar jis toleruotinas?
Protokolas aprangos kodo renginių metu pernelyg kruopščiai neapibrėžia. Anksčiau žmonėms bilietas į teatrą būdavo kur kas sunkiau įperkamas nei šiandien, todėl teatre dažniausiai lankydavosi pasiturintys, išgalintys pasipuošti žiūrovai. Šiandien galima pastebėti, kad labai daug dėmesio aprangai skiria vyresni žmonės, kurie savo spintose neretai laiko šventinį, tik svarbioms progoms skirtą drabužių derinį. Tačiau nesmerkčiau ir jaunimo, kuris į teatrą ateina su džinsais ir megztuku. Svarbiausia, kad rūbas būtų švarus. Jeigu žmogus susivėlęs, dvelkia prakaitu - nevalyvumas tikrai blaško kitus.
Tačiau aplinkinius neretai blaško ir pernelyg didelis noras pasipuošti. Norėčiau atkreipti dėmesį į kvepalus, kuriais kvepindamosi moterys dažnai perlenkia lazdą. Su kolegomis juokiamės, kad teatre turbūt nuo senų laikų tvyro du pagrindiniai kvapai: kvepalų ir rūkalų. Protokole teigiama, kad kvapas labiausiai veikia žmogų, tad labai nemalonu, kai, žiūrint spektaklį, aplink nosį maišosi įvairūs kvapai - "Gucci", "Dolce &Gabbana", "Chanel".
Virginija: Mano akimis, klaipėdiečiai, eidami į spektaklį, stengiasi pasipuošti, tačiau nepersistengia. Lankiausi viename festivalyje Rygoje ir buvau sužavėta ten matytais vaizdais. Moterys buvo pasipuošusios vakarinėmis sukniomis, plunksnomis, deimantais, rubinais, žodžiu, įvairiausiais blizgučiais. Na, o Vilniuje pastebėjau, kad jaunimas iki 35-erių teatruose lankosi dėvėdami džemperius, sportbačius, nešini kuprinėmis. Mane toks laisvumas žavi ir kiek primena Vakarus. Kartą teko matyti spektaklį, kuriame vaidino amerikiečiai aktoriai, ir scenoje jie pasirodė dėvėdami tuos pat drabužius, kaip ir nulipę nuo scenos.
"Žmonės čia savotiški"
Neretai galima pastebėti, jog, besibaigiant spektakliui, kai kurie žiūrovai bėga pasiimti savo paltų - kad tik netektų laukti eilėje. Ar tokių vaizdų galima pamatyti ir kitur Europoje?
Giedrė: Tokį vaizdą dažniausiai matau didelėse arenose. Šis įprotis turbūt kilo dar sovietmečiu, kai žmonės dėl nepritekliaus pradėjo kovoti už savo būtį - kad ir skubėdami užsiimti vietą eilėje tam, kad gautų deficitinę prekę.
Kodėl pastaruoju metu žmonės plodami atsistoja kone po kiekvieno spektaklio ar pasirodymo?
Virginija: Tiesa, kad Klaipėdoje žmonės yra įpratę atsistoti po kiekvieno spektaklio. Lankiausi vos keliuose spektakliuose, kuriuose niekas nesistojo, ir netgi keistai pasijutau, nes atsistoti jau turbūt tapo tradicija. Grįžtant prie latvių, tame pačiame festivalyje su drauge žiūrėjome vieną spektaklį, kuris mums taip patiko, kad iš to džiaugsmo šokome iš savo kėdžių ir plojome atsistojusios. Vėliau apsižvalgėme, kad stovime tik mes dviese...
Giedrė: Manau, šiuo klausimu ir Vilnius yra santūresnis miestas. Lankydamasi ten pastebiu, kad žmonės stojasi tik tuomet, kai yra už ką atsistoti. Vis dėlto, manau, Klaipėdoje tokia pagarbos išraiška atsirado ne veltui. Tai reiškia, kad žmonėms patinka tai, ką jie mato scenoje. Galbūt dėl to kaltas skonio trūkumas.
Koks klaipėdietis yra žiūrovas?
Giedrė: Aš nemėgstu vertinti, tačiau žmonės čia savotiški. Manau, kultūros vartotojas čia yra užaugintas renginių, spektaklių, žodžiu, kultūros, kurią būtent čia ir matė. Vyraujanti kultūra suformavo žiūrovo skonį. Galbūt tai, kad klaipėdiečiai mažiau visko matę, siauresnis jų akiratis, ir lemia tai, jog vėliau jie atsistoja po kiekvieno spektaklio ar, sakykim, chaotiškai ploja. Klaipėdietis nėra reiklus žiūrovas, labiau mėgsta lengvo turinio žanrus, ypač komedijas, kurios nereikalauja išankstinio pasiruošimo.
Nekelkite šurmulio!
Kaip reikia elgtis pavėlavus į teatrą?
Giedrė: Nepaisydamas to, kad vėluoja, lietuvis įpratęs brautis į savo vietą ir taip nuo kėdžių pakelti visą eilę. O jei dar jo vietose sėdi kas nors kitas, renginio metu pavėlavusysis nepasikuklina sukelti šurmulį ir išprašyti tą žmogų. Tai labai blaško dėmesį. Vėluojant reikia susirasti darbuotoją, kuris ir pasodintų į tuščią vietą arba tiesiog atsisėsti kuo kukliau ir nuošaliau, o savo vietą susirasti pertraukos metu. Jokiu būdu negalima kelti erzelio, užsidegti prožektorių tam, kad pamatytum eilę ir savo vietą. Auksinė taisyklė - atsisėsti taip, kad tavęs niekas nepastebėtų.
Reiktų pridurti ir tai, kad, atėjus į teatrą dvidešimčia minučių anksčiau, nepatartina užimti savo vietos, jei sėdite eilės krašte. O tiems, kas sėdi viduryje, atvirkščiai, patartina ateiti tiek anksčiau. Tokia turėtų būti atsisėdimo salėje tvarka, nors ji Lietuvoje ir nėra populiari. Beje, norėdami pasiekti savo vietą, amerikiečiai prasilenkia su sėdinčiaisiais nugara, o europiečiai - priekiu.
Jeigu renginys nepatinka, kada dera tiesiog atsistoti ir palikti salę? Ar protokolas nedraudžia kaip nors išreikšti savo neigiamą emociją?
Giedrė: Anksčiau nepatikusius pasirodymus žiūrovai nušvilpdavo, apmėtydavo kiaušiniais ir pomidorais (juokiasi. - Autor. past.). Tačiau dabar laikomasi nuostatos, kad nereiktų parodyti neigiamų emocijų. Puikus tikro inteligento apibūdinimas: jeigu kaimynui nukrenta ant žemės servetėlė, jūs to turėtumėte tiesiog nematyti. Spektakliui neišpildžius lūkesčių, salę galima palikti per pertrauką ar kitu tinkamu momentu. Kita vertus, aš patarčiau pažiūrėti spektaklį iki pabaigos (šypsosi. - Autor. past.).
Kaip vertinate tai, jog į suaugusiesiems skirtus renginius tėvai dažnai atsiveda ir mažus savo vaikus?
Pagal protokolą, vaikų iki 7-8 metų į suaugusiųjų renginius vestis nerekomenduojama. Priimta manyti, kad vakarinis renginys vaikų nedomins ir dėl to, natūralu, vaikui bus nuobodu, šis rodys savo nepasitenkinimą ir trukdys kitiems.
INFORMACIJA
Taisyklės, kurias žinoti turėtų kiekvienas teatro lankytojas
Prieš einant į teatrą rekomenduojama susipažinti su pjese, jos autoriumi.
Jei nepavyko įsigyti bilietų arčiau scenos, rekomenduojama su savimi pasiimti teatro žiūronus. Nedera skolintis jų iš kaimynų ar klausinėti apie įvykius scenoje.
Teatre sutikus pažįstamą nedera audringai reikšti emocijų. Reikia pasisveikinti žodžiu ar rankos paspaudimu, jei toliau - galvos linktelėjimu.
Kaip kine, taip ir teatre netoleruojami mobilieji telefonai. Reikia išsijungti garsą arba apskritai jį palikti namuose.
Einant savo vietos link nereikia atsiprašinėti, žmonės patys turi susiprasti atsistoti ir praleisti. Negalima palikti savo daiktų toje vietoje, kur praeina žiūrovai.
Jeigu jaučiatės blogai arba sergate, nepatariama lankytis teatre - kad neužkrėstumėte žiūrovų arba kosėdami negadintumėte spektaklio.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą