"Esu ieškanti perfekcionistė..."

(Juokiasi) Šito klausimo visiškai nesitikėjau... Hm. Esu perfekcionistė, ieškanti, kartais atrandanti.

Kada prasidėjo šie ieškojimai?

Žalioj jaunystėj lankiau "Aušros" jaunimo teatrą, pantomimos pamokas, kurias vedė mimas Aleksas Mažonas, muzikos mokyklą... Tačiau save visada įsivaizdavau teatro režisiere. Turėjau svajonę kada nors ateityje dirbti dramos teatre. Bet kai atėjau laikyti stojamųjų į LMTA, teatro režisierių kurso nerinko - papuoliau į kino režisūrą. Kažkaip ir užsikabinau... Ir užsikabinau taip, kad susirgau. O jeigu susergi kinu, tai visam gyvenimui - nuolat mokaisi, ieškai, darai, neužtenka nei tų ketverių, nei šešerių metų studijų...

Kai buvai paauglė, turėjai autoritetų kino pasaulyje?

Labai mėgau fantastiką. Literatūrą ir filmus. Dėl "Videokauko" laidos eidavau iš proto. O mano mažasis dievukas buvo Piteris Grinavėjus - jo filmai, jų stilistika. Bet nėra taip, kad žavėčiausi tik kuo nors vienu...

Dar nesu atradusi savo stiliaus. Yra temų, kurios domina, nes nuo savęs nepabėgsi, turi savo matymą. Įdomiausia, kaip tu pateiki savo požiūrį kitiems žmonėms. Vadinu tai skiriamąja geba.

Kokios temos tave domina - esi visuomenės kritikė, šmaikštautoja, dramatizuotoja?

Man patinka tokios... keistos, nerealios istorijos, perkeltos į realų kontekstą. Tai, kas netikra, pateikti kaip tikra. Kad žiūrovas iš tokios somnambuliškos... ne, tiesiog keistos istorijos suprastų kažkokią tiesą, kurią aš matau. Man su realybe šiaip jau yra sunkoka (juokiasi).

Tai greičiau... magiškasis realizmas?

Taip, kažkas tokio. Skiriu daug dėmesio sapnams, vaizduotei, asociacijoms, pamatymams, prisiminimams. Vis vien realus pasaulis perleidžiamas per mano prizmę, to gryno realizmo niekaip neištrauksi. Mėginu išsiaiškinti, kas žmogaus galvoje, kodėl jis elgiasi šitaip, o ne kitaip, ir kas jį paveikė.

Manau, nesi didelė komercinio kino gerbėja?

Ne, komercinis kinas yra labai labai svarbu... - nutęsia. - Dėl žiūrovų ir šiaip... Geriausia, aišku, komerciją suderinti su autoriniu kinu, kad tai nebūtų kaip Holivudo produkcija, kur viskas kepama pagal vienodą šabloną, kur eidamas žiūrėti istorijos jau žinai, kaip ji baigsis. Pavyzdžiui, Stenlis Kubrikas. Jo nepavadintum komercininku, bet jo filmai pritraukia didelę auditoriją. Tai čia man irgi yra iš svajonių srities - kurti kiną, kad jis nebūtų elitinis, kurį darau sau ir savo 10 draugų, kaip vienas lietuvių kinematografininkas yra pasakęs... Juk darai kiną žmonėms, kad jie žiūrėtų. Tai aukštasis pilotažas - padaryti kiną, kuris patiktų tau ir kitiems.

Taigi nepritartum vieno režisieriaus posakiui: "Jeigu žiūrovai išeina nebaigę žiūrėti mano filmo, tai ne mano, o jų problemos"?

Hm, priklauso nuo požiūrio, aš tai norėčiau daryti filmus, kurie sukrėstų žmogų... Tegul jis išeina kad ir po pusės filmo, bet paskui pagalvoja, kodėl išėjo, kas jam nepatiko ar nustebino. Vadinasi, mano žinia bus jį pasiekusi. Filmų kaip "popkorno" rijimas - išėjau ir galvoju, ką čia man dar nuveikus - manęs nežavi.

O situacija Lietuvos didžiuosiuose kino ekranuose? Komercija baigia išstumti kitokius, "arthouse" tipo filmus.

Taip, kino teatrai didėja, tačiau pateikia tik komerciją... O "arthouse" kino nėra nei kur gauti, nei kur pasižiūrėti. Ir aš dar galvoju apie žmonių kultūrą - jeigu tu jiems duosi tik vienokią produkciją, jie bus prie jos pripratę, o jeigu rodysi po truputį ir kitko - pratinsi prie įvairovės. Dabar dauguma žmonių net neįtaria, kad tai egzistuoja.

Tave traukia vaidybinis kinas, bet štai stovykloje kūrei dokumentinį...

Taip, tai buvo viena pirmųjų patirčių, labai įdomi. Kurdamas dokumentinį filmą, gali sugalvoti kokią nors situaciją, provokaciją, bet išeina tokių rezultatų, kokių nesitikėjai... Dokumentika turi savo ašį, bet kokie 50 proc. nuo tavęs, kaip kūrėjo, nepriklauso. Tai žavu.

O ką manai apie žanrų sintezę ir tokius televizijos žanrus, kaip realybės šou?

Kaip tik planuoju savo magistro darbą kaip filmą, kuriame rutuliosiu realybės ir fikcijos temą. Pavyzdžiui, realybės šou fikcija pateikiama kaip realybė. Apskritai televizijoje riba tarp jų yra susiniveliavusi. O kalbant apie padėtį televizijoje... Kepa. Verda. Nelabai ją ir žiūriu.

Tai tavo pomėgis - būti ir filmo scenariste, ir režisiere?

Ne, tai kito varianto neturėjimas. Lietuvoje scenaristų yra vienas du. Nėra taip, kad jie būtų sistemingai rengiami, kad tu su jais galėtum derinti, kurti kartu. Nebent gali rašytojo paprašyti parašyti istoriją ir ją paversti scenarijumi... Išeina, kad turi rašyti pats. Kadangi nėra scenaristų, lietuviški vaidybiniai filmai ir yra tokie ištempti, juose dažnai trūksta siužeto, istorijos...

Tačiau argi scenarijaus kūrimo patirtis tau neatrodo vertinga?

Taip, ji labai įdomi. Bet aš esu toks žmogus - man reikia dirbti su kažkuo, tarsi žaisti pingpongą - tu meti, tau meta. tačiau aš turiu sugalvoti savo idėją, tai turi mane dominti.

Įgyta kūrybinė profesija suteikia ateities perspektyvų?

Priklauso nuo to, ką nori daryt. Televizijoje ar reklamos kūrimo versle poreikio esama. O didžiausia problema - su kinu. Finansavimas nedidelis, jauniems prasimušti sunku. Taigi pirmas yra pinigų klausimas, o kitas - žiūrovų... Vienintelis kelias - bendradarbiauti su kitų šalių kinematografininkais, megzti santykius. Aš tris mėnesius šįmet praleidau Ispanijoje, pagal studentų mainų programą atlikau praktiką kino kompanijoje. Taigi su darbais čia teko parišti... Dabar grįžau ir tapau laisvai samdoma režisiere.