- Jūsų karjera televizijoje prasidėjo nuo filmų garsinimo. Kaip laikui bėgant filmų garsinimas pasikeitė?
- Kadangi Lietuvoje ne visi labai gerai moka užsienio kalbas, tai reikia tiesiog užsienietiškus filmus pritaikyti mūsų žiūrovui. Garsinimas ir yra tas pritaikymas. Būna įvairių būdų. Būna visiškas įgarsinimas, kada viskas pakeičiama lietuviškais balsais, tekstas kone pataikomas į veikėjų lūpas, kad atrodytų, trasi jie kalba lietuviškai. Kitas būdas paprastesnis ir ne toks brangus. Dažniausiai Lietuvoje ir yra svarbu, kad nebūtų per brangu, nes mūsų rinka nedidelė. Antrasis būdas yra tiesiog lietuviško teksto vertimas virš užsienietiško teksto.
Šiaip garsinimo principai beveik nesikeičia, bet keičiasi techninės priemonės. Atsimenu, garsinimo pradžioje buvo du vaizdo magnetofonai, ir viename, ir kitame būdavo kasetė, kurios būdavo leidžiamos ir reikėdavo garsinti. Jeigu suklysdavai, tekdavo sustoti, atsukti, vėl pataikyti į tas pačias vietas. Žodžiu, tai buvo daug laiko užimantis ir gana varginantis darbas. Daug vargo būdavo garso režisieriams, nes jie turi atlikti visą tą techninę pusę. Dabar viskas paprasčiau. Yra pultai, galų gale kompiuteriai, kurie viską labai gražiai padaro, suranda, prijungia. Dabar jau net atsisakoma ant popieriaus spausdintų tekstų, nes yra planšetės, kuriose turi vardinį failą, tekstą, kurį skaitai. Šitaip šiek tiek taupome medieną. Kitaip tariant, išsaugome kelias pušeles. Filmus garsiname ekologiškai.
- Kiek filmų garsintojui reikalingas aktoriaus talentas?
- Čia yra daug nuomonių. Viena vertus, daug kas priklauso nuo filmo žanro. Turbūt būtų keista, jeigu animacija arba komedija būtų garsinama neutraliu, ramiu balsu. Greičiausiai truputėlį netiktų. Dramos, trileriai garsinami šiek tiek kitaip. Kita vertus, jeigu garsintojas pasitelkia visus savo aktorinius sugebėjimus, vyksta įvairios balso dramos, tai žiūrovą gali ir erzinti. Dažniausiai žiūrovai, kiek aš esu bendravęs su jais, o bendravęs esu tikrai daug, sako, kad vis dėlto geriausia, kai įgarsinta yra taip, jog žiūrovas gali pats nuspręsti, kokią emociją tam tikra filmo scena jam kelia. Nereikia per daug padėti žiūrovui, vaidinti, persistengti pakeičiant balsą ar darant labai emociškus viražus.
- O kiek filmo sėkmė priklauso nuo garsintojo?
- Turint omenyje, kad dažniausiai garsinama užsienietiška produkcija, kuri jau turi geras rekomendacijas, apie kurią visi žino ir ji yra sulaukusi gerų kritikų atsiliepimų užsienyje ir pas mus, tai įgarsinimo vertė nuo garsintojo nepakinta. Svarbiausia nesugadinti filmo savo blogu įgarsinimu. Čia yra rizika, nes būna atvejų... Kartais gero filmo negali žiūrėti todėl, kad jis įgarsintas tau nepriimtinu būdu. Galbūt erzina balso tembras, galbūt per daug vaidinama, gal pasitaiko kirčiavimo klaidų ar nepataikoma į dialogus, kada nesupranti, kas čia kalbėjo, ir tada filmą darosi labai sunku žiūrėti. Įgarsintojo užduotis yra pataikyti perskaityti tekstą tuo metu, kai veikėjas kalba, bet kartais lietuviški tekstai, deja, būna perskaitomi taip, kad apsunkina filmų suvokimą. Tokie dalykai dažniausiai gali padaryti meškos paslaugą filmui. Bet iš principo paties filmo garsinimas filmo gražesnio turbūt nepadaro.
- O jūs pats kokius filmus mėgstate žiūrėti?
- Jeigu kalbame apie darbo specifiką, aš mėgstu garsinti dokumentiką. Tai ir malonumas, ir nauda. Viena vertus, tu dirbi mėgstamą darbą, o kita vertus, tu dar ir pleti savo akiratį, labai daug sužinai. O šiaip aš mėgstu rimtus filmus. Čia jau turbūt su amžiumi man vis labiau patinka filmai apie gyvenimą. Tai dažniausiai filmai apie žmogaus likimo vingius, išgyvenimus, dramas ir tragedijas.
- Ar leidžiate laiką gamtoje, o gal ją dažniau matote televizoriaus ekrane?
- Gamtą mėgstu ir jeigu galėčiau, tai dar daugiau joje būčiau. Vienas iš būdų būti gamtoje - bėgioti. Labai gerai, kad turiu galimybę bėgioti miške, gamtoje. Tai yra nepakartojama. Visiškai kitomis akimis pamatai gamtą. Galų gale, jeigu žmogus gyveni mieste, tu nelabai pastebi gamtos kismo, o išeini į mišką ir pamatai, kaip gamta keičiasi, kaip keičiasi metų laikai. Tas jausmas nuostabus.
Galbūt miestiečiams reikėtų dažniau išeiti ir pamatyti, koks nuostabus dalykas yra gamta. Kita vertus, aš gyvenu šiek tiek už miesto, tai tas toks gamtos prieglobstis tarsi ir nuolatos yra aplink mane. Labai ramina. Grįžęs namo, ilsiesi, nes aplink yra nuostabi gamta, medžiai. Aš visada sakau, kad nukirsti medį yra labai lengva, bet užauginti jį sudėtinga.
- Ar esate užauginęs, pasodinęs medį?
- Iš tikrųjų esu pasodinęs ir ne vieną. Tie tavo pasodinti medžiai tarsi tampa tavo paties vaikais.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą