Realybės iliuzija

Civilizacija - nauja gyvybės forma

Visi daugiau ar mažiau supranta, kas yra civilizacija. Tai - visuomenės organizuotumas, kultūra, raštas... Ir, be abejo, tam tikros taisyklės, visuomenės normos ir panašiai. Šį kartą pabandykime į civilizacijos reiškinį pažvelgti kitu kampu, iškeldami klausimą: ar civilizacija - tai mes? Kas kalba mūsų lūpomis - mes ar civilizacija?
Civilizuoto žmogus kūnas jau nebėra toks laisvas, kaip kitų gyvūnų. Kai tik evoliucijos metu išsivystė dabartinis žmogaus kūnas su jau išvystytomis smegenimis, iškart atsirado nauja informacijos forma. Tai - savotiškai nauja gyvybės forma. Ji yra tarsi informacinis virusas, kuris gyvena, dauginasi ir plečiasi kitų gyvų organizmų viduje. Šiuo atveju - žmonių smegenyse esančiose natūralių informacinių sistemų informacinėse aplinkose. Tai ne fizinės, bet informacinės prigimties virusas. Galima sakyti, kad šis virusas yra užvaldęs didžiąją dalį žmogaus informacinės sistemos.
Tai reiškia, kad žmogaus kūnas yra praradęs didžiąją dalį įtakos pačiam sau. Žmogui yra palikta tik iliuzija, kad jis gali kontroliuoti ir kontroliuoja save pats. Šis virusas pasiekė tokias galias, kad jis kontroliuoja net žmonių populiacijos augimą. Sugretinkime dvi tautas. Pavyzdžiui, kinų ir lietuvių. Kaip manote, koks bruožas juos labiausiai skiria? Akivaizdu: Kinijoje vyrauja daugiavaikės šeimos, ko, toli gražu, nepasakysi apie lietuvius. Gal lemiamą vaidmenį vaidina aplinkos sąlygos? Gal jie daugiau uždirba ir gali išlaikyti kelis kartus daugiau vaikų nei lietuvių šeimos? Turbūt visiems šie naivūs klausimai kelia šypseną. Visa esmė yra ta informacija arba tas civilizacijos virusas, kuris ir kontroliuoja praktiškai visus žmogaus veiksmus: elgseną, laikyseną, bendravimą, kalbą, darbinius santykius, santykius šeimoje ir visuomenėje, pažiūras ir net mąstymą.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad civilizacija atitinka gyvybės arba gyvos informacinės sistemos apibrėžimą - ji išsikelia sau uždavinius ir ieško jų sprendimo būdų. Civilizacija taip pat augina informaciją bei atlieka su ja veiksmus, kas daro ją vis didesnę, stipresnę ir sudėtingesnę. Civilizacijos informacijai nebeužtenka vien žmogaus smegenų, ji randa vis naujų informacijos nešėjų, tokių, kaip raštas, kuris informaciją iš pradžių perkėlė ant molinių lentelių, papirusų, popieriaus lapų, vėliau - į elektronines laikmenas ir kas žino, kur dar ateityje.
Civilizacijai, kad apdorotų šią informaciją, žmogaus nebepakanka. Todėl ji šiuos procesus po truputį pradeda kelti į naujai jos pačios kuriamas informacines technologijas. Ir kas žino, gal po daugelio metų šis civilizacijos gyvis evoliucionuos į elektroninę erdvę ar dar į kokią kitą informacinę aplinką, kuri dar tik bus sukurta ateityje.
Mes turbūt nebeišgyventume be šio civilizacijos padaro, panašiai, kaip nebegali išgyventi naminiai gyvūnėliai laukinėje gamtoje. Jie visi privalo paklusti žmogui tam, kad gautų pastogę, maisto. Jeigu kuris nori būti pamalonintas, jis turi sugebėti įsiteikti savo šeimininkui ir tada jam galbūt bus leista daugiau nei kitiems. Jeigu kuris naminis gyvūnėlis yra nepaklusnus ir kenkia kitiems šeimininko augintiniams ar net pačiam šeimininkui, jis griežtai baudžiamas. Ar jums tai nieko neprimena? Ar tai neprimena mūsų pačių bei jau minėtos civilizacijos santykių?..
Taip, kaip naminiai gyvūnėliai nenori būti išmesti į "laisvę", t.y. į laukinę aplinką, taip ir mes, žmonės, mieliau pasiliekame tarnauti ir paklusti savo šeimininkui - civilizacijai.
Vos tik gimusio žmogaus smegenų informacinius pajėgumus civilizacija dar nėra užvaldžiusi. Ji iš žmogaus į žmogų keliauja žmonėms kontaktuojant, per informacijos perdavimo būdus ir priemones. Kiekvienas mūsų judesys, elgesys, požiūris, mąstymas yra griežtai kontroliuojami. Jeigu mes kalbame, tai tik taip atrodo, kad kalbame mes. Iš tiesų kalbame ne mes, bet ši civilizacija kalba mūsų lūpomis. Ar mes žinotume nors vieną žodį, jeigu civilizacija nebūtų mus išmokiusi jų ištarti? Ar, kai mus mokė kalbėti, kas nors paklausė, ar mes norime išmokti kalbėti ir kokią kalbą norime išmokti? Niekas neatsižvelgia į žmogaus norus. Nepriklausomai nuo žmogaus valios, civilizacija žmogų pradeda užvaldyti nuo pat ankstyvos vaikystės. Civilizaciją vaikui perrašinėjantys tėvai nėra savęs šeimininkai. Jų rankos ir kojos judinamos nebe jų pačių, bet civilizacijos. Jų lūpomis kalba nebe jie patys, bet civilizacija. Ji tėvų pavidalu visais įmanomais būdais stengiasi pripumpuoti savęs į šį naujai gimusį žmogų tam, kad galėtų išlikti, kai kiti jos valdomi žmogaus kūnai pasens ir numirs.
Mes esame nepajėgūs suprasti šios gyvybės formos ir jos įvertinti taip, kaip nepajėgūs jau minėti naminiai gyvūnėliai suprasti juos globojančio žmogaus ir jį įvertinti. Civilizacijos reiškinys kaip gyvybės forma mums yra absoliučiai naujas, nesuvokiamas ir šiuo aspektu dar mokslo nenagrinėtas. Šis teiginys atrodo prieštaraujantis pats sau, nes jis reiškia, kad civilizacija pati savęs neidentifikuoja kaip gyvybė. Iš tikro ši nauja gyvybės forma, kurią sąlyginai pavadinome civilizacijos virusu, gyvenanti žmogaus smegenyse, dar nėra tiek subrendusi, kad suvoktų pati save kaip atskirą ir individualų objektą. Kitaip tariant, šis virusas neidentifikuoja savęs panašiai taip, kaip savęs neidentifikuoja žemesnio išsivystymo lygio gyvūnas. Civilizacijos gyvūnas dar tiek nesubrendo, bet tai yra tik laiko klausimas.

Bus daugiau