Tenerifę, kaip ir kitas Kanarų salas, formavo ir tebeformuoja žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Dar 2011 m. lapkritį vyko povandeninis žemės drebėjimas ties El Hiero sala, kuri, tarkim, po 12 milijonų metų gal susiformuos kaip Tenerifė šiandien, o gal kaip La Gomeros sala prieš 18 milijonų metų.
Nūnai La Gomeros sala yra vulkanologų, augmenijos tyrinėtojų Meka, spėliojant ir prognozuojant, kaip klostysis kitų Kanarų salų ateitis. Mat La Gomeroje ugnikalniai jau užgesę. Ir ji dabar esti pati žaliausia tarp kitų archipelago salų.
O štai Tenerifės ugnikalnis Teidė vis dar tebeburbuliuoja. 1705 m. iš Teidės vulkano išsiveržusi lava beveik sunaikino Garačiko uostą. Tačiau juodi lavos luitai, kadaise sumaitoję žmonių gyvenimus ir likimus, šiandien šiam miesteliui teikia ypatingo grožio ir egzotikos. Ypač, žinoma, įspūdžių ištroškusiems turistams.
Paskutinį kartą Teidė iš savo vidurių lavą išspjovė 1909 m. Ji tekėjo penkių kilometrų liežuviais, sukurdama tokių skulptūrų, pro kurias abejingas tikrai nepraeisi. Joks skulptorius neturi tiek fantazijos ir jėgos, kiek gamta, gyvenanti pagal savus dėsnius.
Taigi visos Kanarų archipelago salos yra žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų padarinys. Tad kalbėti apie augmeniją, o tuo labiau endemikus, reikėtų labai atsargiai. O kalėdinio laikotarpio Kanarus dabinusios puansetijos tikrai ne Kanaruose, o Meksikoje ir Amerikos atogrąžose užgimusios. Kas jų daigų parvežė į archipelagą, gali tik spėlioti - pradedant Kolumbo ekspedicijomis, baigiant La Gomeros urbanizacijos pradininku norvegu Olsenu, užkariauti La Gomerą pradėjusiu nuo vynuogynų, o palikuonys baigę didžiausia laivų kompanija, dabar jau žinoma ne tik Kanaruose, bet ir visame pasaulyje.
Taigi kas atvežė puansetijų daigų į Kanarus, nėra žinoma. Tačiau kalėdiniu laikotarpiu Kalėdų žvaigždė vazonėlyje buvo bene geidžiamiausia puošmena, ypač skandinavų ir vokiečių namuose.
Patys ispanai, kurių Kanaruose nėra labai daug, savo parduotuves ir namų langus linkę puošti plastmasinėmis eglutėmis su labai daug blizgučių. Beje, jie plastmasines ar popierines gėles labiau vertina nei gyvas. Juk gyvų strelicijų, anemonų, bugenvilijų prisižiūri viešbučių sodininkų puoselėjamuose darželiuose...
Beje, labai nustebusi stebeilijau į pienės, pas mus - paprasčiausios kiaulpienės, įsivaizduokit sau, medelį. Jų ypač gausu La Gomeros saloje.
Elizabeth Taylor pėdsakas
Kodėl Kanarus taip mėgsta tiek europiečiai, tiek amerikiečiai, supratau tik ten nuvykusi. Šiaip jau kurortinis verslas, bent jau Tenerifėje, pradėtas visai neseniai - 1972 metais. Ir kai kurios užeigos ar viešbučiai su pasididžiavimu yra išsikalę akmenines ar pasikabinę medines lentutes, kuriose įspausti 1972-ieji. Iki tol Kanarų salos tebuvo laivų priebėgos, kai pasipildyti provizijos, degalų užplaukdavo į Santa Kruzo uostą Tenerifėje ar Sen Sebastijaną La Gomeroje.
Pirmieji, suvokę, kad čia nuostabi aplinka kurortams, žemes pirko, palyginti su šių dienų kainomis, galima sakyti, veltui. Čia investavo Europos turčiai, JAV milijardieriai. Grandioziniams kurortų plėtros planams neatsispyrė ir garsioji Holivudo aktorė Elizabeth Taylor. Sako, kad jos garbei Los Amerikos buvo pavadintas visas viešbučių miestelis, susijungiantis su Los Kristijanos, kurį labiausiai per dviejų savaičių viešnagę ir išstudijavau.
Klimato vilionės
Į Kanus garsenybės plūsta dėl kino festivalių. Na, o į Kanarus viso pasaulio žvaigždės ir žvaigždutės veržiasi todėl, kad salose visiškai nepriklausomai nuo metų laikų vyrauja nuolatinė vasara: nei per vėsi, nei per karšta. Pats tas ir saulėje gulėti, ir Atlanto vandenyne maudytis.
Beje, ties Los Amerikos krantinėmis - "vinserfingistų" rojus. Mat čia dėl įstrižai pakrypstančios pakrantės reljefo dažnos bangos, per kurias ir nardo banglentininkai. Tik čia ir mačiau ne itin audringai, bet vis dėlto banguojantį Atlantą. O visose kitose vietovėse Atlantas atrodė tarsi Baltija, nepašiaušta vėjų - kaip vanduo "bliūde". Bet, sako, kai Atlantas įsisiautėja, būna kraupoka.
Na, o kai žiemojantiems Kanaruose senjorams pasidaro nuobodu ir kai iki gyvo kaulo atsibosta saulė, jie gali sau leisti keliauti po Kanarų salų miestelius ar mėginti šturmuoti Teidės ugnikalnio viršūnę. Beje, dėl nuolatinės ugnikalnio "kovinės padėties" - išsiveržiančių dujų ar sieros junginių kamuolių, prie Teidės kraterio prileidžiamas tik vienas kitas žmogus. Ir su labai rimtais argumentais, kodėl ten turi patekti.
Paprastai leidimus gauna tik mokslininkai. Nes šiaip jau Kanarų savivaldos atstovai nelinkę turėti nemalonumų dėl nuobodžiaujančių turistų smalsumo. Teidė nevaržoma gali bet kuriuo momentu išspjauti sieros kamuolius...
Taigi kai atsibosta saulė ir šiluma, gali "varyti" į kalnus. 2011 metų pabaigoje Teidės apylinkių kaimelių gyventojai stebėjosi, kad vis dar nėra sniego. Toks tas ir sniegas - iškrenta ant kaimų ir kelių serpantinų, o po kelių valandų - jau nė kvapo. Drėgmę tuoj pat sugeria ilgaspyglės Tenerifės pušys. Nustebau pamačiusi "rezervuarą", į kurį subėga gėlas surinktas vanduo: jį filtruoja natūralūs pačios gamtos filtrai.
Žodžiu, Kanarų archipelago salose gali atrasti įvairaus klimato juostų. Rinkis į sveikatą.
Piratų buveinė
Dažnai mes, lietuviai, virkaujame dėl savo šalies istorijos vingių: ak, kaip kentėjo mūsų proprotėviai. Ak, kaip kentėjo kartos, kurias mes jau bent iš pasakojimų pažįstame. Taip, skaudi mūsų istorija. Bet kuo daugiau žvalgausi po pasaulį, tuo labiau įsitikinu, kad yra ir dar skaudesnių tautų ar genčių likimų, neišskiriant ir Kanarų salų, kuriose neliko nė vieno šių salų aborigenų ainio. Bėra tik legendos apie juos. Ir... piratus.
Tenerifėje jūrų plėšikai lizdą buvo susisukę Maskoje. Iš laivų suplėštus turtus piratai nuo vandenyno pakrančių kalnų keliukais gabendavo asiliukų vilkstinėmis. Sako, kad asiliukų brydėmis vadovavosi kelių inžinieriai, projektuodami asfaltuotus kalnų serpantinus.
Šiandien autobusais ar lengvaisiais automobiliais važiuodamas negali atsigrožėti kelių spiralėmis. O leidžiantis nuo viršaus atsiveria nuostabus vaizdas į Maską. Kadaise tokią neprieinamą, užtat saugojusią piratus nuo valdžios ir užklydėlių akių. Dabar Maskoje tėra vos keli namukai ir pora kavinių bei koplyčia.
Maskoje gyvena ir ponia Sabina, prieš 23 metus emigravusi čia iš Didžiosios Britanijos. Ji verčiasi pardavinėdama "makrame" technika pačios pagamintus suvenyrus. Ponia labai maloniai atsakinėjo į mano klausimus. Tačiau esminių taip ir neišdrįsau pateikti. Nuojauta kuždėjo, kad ši ledi yra išgyvenusi didelę tragediją, o pradėti ją ardyti smalsuolės nagais tiesiog nesiryžau.
Kai su ponia Sabina atsisveikinau jau antrą kartą apsilankiusi Maskoje, ji tarsi labai geros draugės pasiteiravo: "Kada atvažiuosite vėl?" "Tikriausiai jau niekada", - atsakiau. Ji niekaip negalėjo patikėti, kad kas nors nesugrįžtų čia dar kartą. Regis, ši ledi būtent čia atrado rojų žemėje...
(Bus daugiau)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą