Keliaujame po Mažąją Lietuvą

Pirmoji kelionės stotelė-Pagėgiai. Čia susitinkame su šio krašto gide. Gidė prisistatė: esu Giedrė Skipitienė, gimusi Dievuje, Stakvilevičiūtė. Neįprastą prisistatymą netrukus paaiškino ,kad tai šio krašto lietuvininkų prisistatymas, nes taip pagerbiami gimdytojai, taip pat užrašoma ir ant antkapių.

Darosi labai įdomu,kas toliau... O toliau Giedrė taip sudomino šiuo kraštu, kad senjorai lengvai įveikė pasiūlytą tempą šio krašto įvairovei pažinti, liko sužavėti jos nuoširdžia meile šiam kraštui.

Pamatėme, išgirdome ir širdimi pajutome to krašto istoriją. Karai, badas, maras, vokiečiai, rusai ,,laužė‘‘darbščių ir dvasingų lietuvininkų likimus. Tai ne  vienas kaimas  ar miestelis, bet tokią lemtį patyrė visas šis kraštas. Kai kurie kaimai buvo net nušluoti nuo žemės, kai kurie miesteliai tik dabar iš naujo kyla iš sąstingio.

Pagėgiai- šiuo metu savivaldybės centras. Miestelio pavadinimas kilo nuo upės Gėgė pavadinimo. Gėgė-tai Rusnės intakas Nemuno atšaka. Upė dalina miestelį į dvi dalis. Miestelis pradėjo augti tik po 1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos. Iki tol Pagėgiai buvo laikomi Tilžės priemiesčiu.

Mieste senųjų pastatų nedaug, nes pastarasis nukentėjo nuo karo. Skaudi ir Antrojo pasaulinio karo metais Pagėgių miške įkurto Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialo istorija. Nuo šalčio, bado, kulkų stovykloje žuvo per 30000 karo belaisvių.

Vykstame link Panemunės garsaus tilto-Karalienės Luizės tilto-tarp Panemunės ir Tilžės(dabar Sovietsko). Ilga ir sudėtinga šio tilto istorija, primenanti skaudų lietuvininkų likimą. Prasidėjęs XX amžius, reikalavo tobulesnio persikėlimo per Nemuną. Tiesa tuometinis burmistras noro nerodė. Iniciatyvos ėmėsi lietuvininkų visuomenės veikėjas Martynas Jankus. Jis Ragainės apskrityje surinko daug gyventojų parašų ir kreipėsi į Prūsijos valdžią. Tiltas pastatytas 1907m.spalio 18 dieną, jo ilgis: 416,3 m., aukštis:11,4 m. Žvelgėme į anapus Nemuno sunykusį Tilžės miestą ir buvo liūdna.

Gidė ėmė pasakoti dar skaudesnę istoriją apie,,vilko vaikus‘‘. Vilko vaikai-vadinamieji ,,Volfskinder‘‘, jauni  vokiečiai, kurie po Antrojo pasaulinio karo pasimetė ir bandė išgyventi. Maitindamiesi uogomis, grybais ir varlėmis, vaikai iš Rytų Prūsijos pasiekė Lietuvą, tačiau ūkininkai juos pjudydavo šunimis, vydavo šalin. Kiti už darbą sušelpdavo maistu. Buvo ir dvasingų,kurie priglaudė ir užaugino kaip savus vaikus. Romaną apie ,,vilko vaikus‘‘ išleidęs rašytojas Alvydas Šlepikas sako: ,,Iki šiol negalintis suprasti, kodėl vaikai, kurie patys buvo aukos, net po pusšimčio metų jaučia niekuo nepagrįstą kaltę ir gėdą‘‘ (istorija verta gilaus pamąstymo).

RAMBYNAS! Kaip profesorius Česlovas Kudaba yra sakęs: -tai baltų kultūros panteonas! Lietuvoje yra trys tokios šventos vietos: Gedimino kalnas(Vilniuje), Šatrijos(Žemaitijoje) ir Rambynas (Mažojoje Lietuvoje). Rambynas yra kalvagubrio karūna, esanti miške, Bitėnų kaime, ant Nemuno kranto. Tai buvusi skalvių genties šventovė, vėliau tapusi lietuvybės puoselėjimo simboliu. Prie puoselėjimo aktyviai prisidėjo žymūs to krašto šviesuoliai: Mažosios Lietuvos tautinio judėjimo vadovas, leidėjas ir spaustuvininkas Martynas Jankus (1858-1946)ir filosofas,rašytojas Vydūnas (1868-1953).

Ilgai gyvavo legendos ir padavimai apie Rambyną-dievų buveinę. Net įsigalėjus krikščionybei XVII-XVIII a., žmonės čia atkeliaudavo sveikatos prašyti.Vestuvininkai kopdavo į viršūnę, jauniesiems laimės palinkėti. 1811 m.vietinis malūnininkas sumanė pagonių aukuro akmenį suskaldyti girnoms. Malūnininką, išniekinusį šventąjį akmenį, ištiko pelnyta bausmė. Pasakojama, kad baltų dievas Perkūnas net tris kartus trenkęs į Rambyną ir į Nemuno bangas dalį nugriovęs. 2011 m. Ant kalno pastatytas naujas aukuras. Projektuotojas architektas Vytautas Šliogeris. Aukure įamžinta šventa trejybė-baltiška.

Leidomės nuo kalno ir skaičiavome laiptelius: jų -192. Prašėme dievo Perkūno sveikatos ir laiko, nes tai iš tikro svarbūs kiekvienam žmogui.

Rambyno kalno papėdėje įkurtos kapinaitės-Mažosios Lietuvos panteonas , kuriame palaidoti šio krašto šviesuoliai: M.Jankus ir Vydūnas. Lankytojų centre susipažinome su lietuvininkų buitimi ir gyvenimu. Iš tikro šio krašto žmonės  vykdo M.Jankaus priesaką: ,,Rambynas-lietuvių šventovė ir liks lietuvių tautos arka. Tavęs neįveiks jokios audros, jei tavęs neišpeiks  patys tavo žmonės .Rambynas bus šventa vieta, kol liks pasaulyje nors vienas lietuvis‘‘.

Tempas greitėja ,nes užsakyta šio krašto maisto degustacija Mociškių polivarke. Taigi,važiuodami apžiūrime baltųjų gandrų koloniją. Deja, jų neradome. Matyt pievoje susirinko į ,,seimą‘‘ir tarėsi kas vadovaus išskrendant. Apžiūrime  M.Jankaus sodybą Bitėnuose. Namo,kuriame 1892-1909 m. veikė istorinė M.Jankaus spaustuvė, neišliko. Ji atstatyta.

Ąžuolinis obeliskas su nutilusiu varpu viršūnėje (architektas G.Laucius) primena, kad čia gyveno žmogus, daug nusipelnęs mūsų kultūrai lietuviškos spaudos draudimo metais.

Mociškių polivarke skanaujame Pagėgių krašto valgius: šiupininę, kafiją ir štrudelį. Šeimininkas nešykštus, pavaišino gėrimu. „Meškinis“ ,netgi papasakojo kaip tokį gėrimą paruošti Šv.Kalėdoms. Prisipirkome medaus ir išskubėjome į Vilkyškius.

Vilkyškiai-bene seniausias Mažosios Lietuvos miestelis-minimas nuo 1541 m.Pavadinimas greičiausiai kilęs iš upelės Vilka pavadinimo.

XVIII a.per bado ir maro epidemiją daug vietinių gyventojų išmirė. Į jų vietą atsikėlė zalcburgiečiai (iš dabartinės Austrijos). Zalcburge įsigalėję katalikai išstūmė evangelikus liuteronus. Jų palikuonys miestelyje pastatė paminklą, paminklo autorius-Šarūnas Arbačiauskas .Jame pavaizduotos dvi vežimo ienos, pritvirtintos prie aplūžusio medinio rato, simbolizuoja vargingą kelionę iš Zalcburgo.

Miestelis garsus Tilžės sūriais, bei Raganų egle. Deja, Raganų eglės pasiekti nebepajėgėme, nes per didelis autobusas važiuoti miškais nepritaikytas.

Kelionę baigėme kopdami į Apžvalgos bokštą. Iš aukštai žvalgėmės į 4 Lietuvos regionus. Įveikę fizinį krūvį ,praturtėję dvasiškai, sugrįžome į kasdienio gyvenimo ritmą.

Įspūdžius užrašė senjorė,bendrijos,,Raudonas šermukšnis‘‘ narė Zita Urbonienė.