Eurokomisaras Vytenis Andriukaitis: Gal praregėję pamatysite asmenybės kultą?

Lietuvos valdymo „konstitucinės“ vingrybės turbūt sunkiai suprantamos užsieniečiams. Tarkime, į Europos Vadovų Tarybą, tai yra į Europos valstybių ir vyriausybių vadovų tarybą, Lietuva nuolat siunčia posėdžiauti vis tą patį asmenį. Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Jau šešerius metus. O Estija ir Latvija, kaip ir kitos ES valstybės, kartais siuntinėja posėdžiauti prezidentus, o kartais - premjerus. Priklausomai nuo to, kokie klausimai - ūkiniai, finansiniai, emigracijos, užsienio politikos ir t.t. - bus svarstomi Europos Vadovų Taryboje. Bet atvažiuoja estas premjeras, žiū - Lietuvos Dalia sėdi. Atvažiuoja kitą kartą, žiū - ir vėl Dalia sėdi. Ir kyla estams, latviams, prancūzams, belgams giluminis konstitucinis klausimas - kas yra D.Grybauskaitė? Premjerė, premjero dublerė ar vis dar Lietuvos prezidentė? Ir jei ši politinė dama daugiafunkcė kaip virtuvės kombainas, tai ką Lietuvoje veikia toks Algirdas Butkevičius? Kokia jo funkcija?

Funkcija „Prezidentė-premjerė su infekcinių ligų specializacija“

Estijos ir Latvijos premjerai susižvalgo. Nusprendžia, kad kažkas Baltijos valstybėje Lietuvoje vyksta negerai. Užstrigo konstitucinis modelis, kad Lietuva yra parlamentinė respublika su ribotomis prezidentinėmis galiomis. Estas ir latvis nutaria, kad apribotas ne tas objektas. Apribotas yra premjeras ir valdančioji parlamentinė dauguma. Palikti kaip kokie konstituciniai rudimentai, apendiksai tik vidiniam vartojimui. Ir net ne vidiniam, bet visiškai lokaliam. Tai ką Lietuvos valstybė kuria? Matyt, monarchiją. Ypatingą. Itin darbščią. Ir vargšė monarchė jau plėšosi. Tai stato infekcinę ligoninę, tai svarsto energetikos projektus. Tai posėdžiauja Briuselyje, tai globos namus pertvarko. Ir turbūt visai nenuliūstų, jei premjeras A.Butkevičius su savo Ministrų kabinetu išsikeltų į egzilį Vilkaviškin. Ir ten nė kiek nemurmėdamas visiškai lokaliai posėdžiautų. Tarkime, rūpintųsi Vilkaviškio rajono primilžiais bei Gižų ir Pilviškių investicijomis.

Vadizmas kaip politinės narkomanijos forma

V.Andriukaitis viešai teigė, kad šalies konstitucinė raida turi užtikrinti labai aiškų šalies valdžių (Seimo, Vyriausybės, prezidento, teismų) balansą. Ir to balanso niekas negali išbalansuoti savaip. Savo naudai. Tačiau, pradedant Andriaus Kubiliaus Vyriausybe ir baigiant dabartine Vyriausybe, Konstitucija kaip ta pamario pušelė klusniai nulinko į D.Grybauskaitės pusę. Valdžių pasiskirstymas jau išbalansuotas. Nors, anot tarpukario Lietuvos prezidento Kazio Griniaus, ne Konstituciją reikia lenkti į save, bet save lenkti prie Konstitucijos.

Žmogus per 6 metus pripranta gerti, rūkyti ar vartoti narkotikus. O valstybė galbūt per 6 metus jau pripratinta įsivaizduoti esanti ne parlamentinė, bet prezidentinė. Su vienvaldžiu, kitas valdžios institucijas aršiai kritikuojančiu vadu. Ir su klusniais premjerais, susigūžusiais po lapais. Su ministrais, kurie D.Grybauskaitės atrenkami kaip tik geriausi iš blogiausių pasiūlytų kandidatų. O Vyriausybė yra ta, iš kurios D.Grybauskaitė nieko nesitiki. Tad įsivaizduokime, kad baigiasi D.Grybauskaitės kadencija ir ją pakeičia kitokio sukirpimo prezidentas (-ė). O Lietuvos piliečiai, įskaitant ir kokį nors naująjį premjerą, ministrus ir Seimo narius, jau tapę savotiškais narkomanais. Pripratintais prie vadizmo. Visiškai praradusiais asmeninę iniciatyvą. Tik žiopsos, lūkuriuos, ką naujas prezidentas įsakys. Jei naujas prezidentas veiks ne D.Grybauskaitės stiliumi, Lietuvos piliečiams kaip tiems narkomanams, negaunantiems dozės „Dalia“, prasidės abstinencijos priepuoliai. Piliečiai įsivaizduos, kad iš Lietuvos dingo valdžia. Prezidentas - mėmė, nes viešai nekritikuoja. O po lapais pripratę kiūtoti premjerai taip pat bus mėmės. Turės iš naujo mokytis, kaip elgtis. Nes pernelyg ilgai identifikavosi su lapais. Narsiai žarstomais D.Grybauskaitės. Tad varu nuvaryti į Europos Vadovų Tarybos posėdžius sėdės susigūžę kaip triušiai. Ir galvos, kad verčiau reikėjo apsimesti sergantiems ir pasiimti nedarbingumo lapelius. Ir kurių galų čia reikėjo vilktis? Tai ne mano, bet šalies prezidento prerogatyva. O mano darbas - būti klusniam.

Ji išliks nemari

Tiesa, gali būti dar vienas variantas. 2020 metai. Atvažiuoja koks nors jau įsidrąsinęs Lietuvos premjeras į Briuselį posėdžiauti, o jo kėdėje jau nemarioji Dalia sėdi. Važiuok atgal. Aš už tave paposėdžiausiu. Aplinkosaugos, infekcinių ligų ir kosmoso klausimais. Juk vis vien dirbu Briuselyje. Perduok Lietuvos prezidentui linkėjimus. Pasakyk, kad aš jį iš tolo stebiu. Jei perstatė mano gėlių vazą į kitą vietą, bus asmeniškai nubaustas. Vaidensiuosi kaip pasiutusi.

Lietuvoje, jei nori būti populiarus, pakanka visus kritikuoti. Nors Lietuva, anot V.Andriukaičio, neįgyvendinusi daugiau nei trisdešimt Konstitucinio Teismo nutarimų, D.Grybauskaitė to nemato. Prezidentės populiarumui tai nė kiek nekenkia. Nors D.Grybauskaitė, perfrazavus V.Andriukaitį, savo karinga retorika skaldo ES vieningą politiką Rusijos atžvilgiu, D.Grybauskaitės garbinimui tai irgi netrukdo. Nors savo radikalumu dėl Rusijos pralenkia JAV prezidentą Baraką Obamą (Barack Obama). Bet argi kam nors keista? Kai žmonės išvarginti reformų, krizių, jie instinktyviai ima ieškoti Vado, Keršytojo, Zoro. Eilinis lietuvis, naktį pažadintas iš miego, kažin ar prisimins Estijos ar Latvijos prezidentų pavardes. Bet tikrai prisimins Baltarusijos prezidento pavardę. Tad jei nori būti Lietuvoje populiarus, turi lygiuotis ne į Tomą Hendriką Ilvesą (Toom Hendrik Ilves), bet į Minske reziduojantį Aleksandrą Grigorjevičių.

Tačiau ar toks pusiau sąmoningas lygiavimasis neiškraipo giluminės mūsų valstybės konstitucinės raidos? Juk iš pradžių būna tik nevalingas diktatoriaus retorikos mėgdžiojimas. Vėliau - konstitucinių galių nežymios slinktys į vienas rankas. Kitiems toleruojant ar tiesiog nepastebint. Būtent šį periodą šiuo metu gyvename. O galiausiai, jei niekas netrukdo, kiaušinis suskyla. Ir iš jo išsirita ne lauktas viščiukas, bet nelauktas diktatorius.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“