Giedrius Kuprevičius: be jaunuomenės dalyvavimo politikoje neišmoksime giedoti "Lietuva brangi" be ašarų akyse

Giedrius Kuprevičius: be jaunuomenės dalyvavimo politikoje neišmoksime giedoti "Lietuva brangi" be ašarų akyse

Muzikos kūrėjas, atlikėjas, jaunimo ugdytojas prof. Giedrius Kuprevičius teigia nenorintis būti išdykaujančiu menininku, nes išdykavimų ir kultūros lankose, ir politikoje dabar Lietuvoje nestinga. Maestro teigia, kad dabar jo gimtajame Kaune yra puiki proga proveržiui, naujam mąstymui, greitiems ir protingiems spendimams. Juk visos partijos tapo silpnos, be prestižo, išretėjusios. Pats laikas joms rasti bendrus vardiklius, įveikti ambicijas ir skaudulius bei sutelktai imtis darbų, Eltai teigė pašnekovas, viltis siejantis su jaunimo dalyvavimu ir politikoje apskritai, ir kultūros politikoje.

- Iš Kauno mero rankų priėmęs garbingą miesto apdovanojimą - pirmojo laipsnio Santakos garbės ženklą - pasakėte labai netradicinę tokiems atvejams kalbą. Pasiūlėte įsteigti antisantakos apdovanojimą "užsižaidusiems politikoje" - sumąstantiems sukeisti vietomis paminklus ar panaikinti miesto centre dviračių takus. Ką dar turėjote galvoje tai siūlydamas?

- Viename savaitraštyje buvo tokia antraštė "Išdykaujantys politikai - įdomiausi pašnekovai". Nenorėčiau būti išdykaujančiu menininku, nes išdykavimų ir kultūros lankose nestinga. Dabar madinga išsidirbinėti pasidabinus visokiausiais "post-ost-modern-project" lozungėliais.

Ir Lietuvos politikoje, ir menuose dabar - daug tuščio plepėjimo, besaikių ginčų apie niekados neįgyvendinamus projektus. Ryškus visuotinis valstybės reikalų perkėlimas į Temidės rūmus. Vis daugiau narpliojama ir kultūros bylų. Jei taip bus toliau, Lietuvoje beliks vienas M. Romerio universitetas.

Manyčiau, nedaug rasime ir asmenų, kurie nebesibylinėtų tarpusavyje. Dėl 12 centimetrų žemės, vardo, garbės, pirkinių skaidrumo ir palikimo, prie kurio dydžio "teisybės ieškantysis" niekuo neprisidėjo. Šiaip gyventi nenuobodu ir stebėtis yra kuo.

Tarkime, garsūs žmonės dabar garsiai giriasi pažeidinėjantys eismo taisykles, tarsi tai būtų koks žygdarbis - likti nepagautiems nusikaltimo vietoje. Kiti nesivaržo didžiuotis priklausomybe alkoholiui.

Tai vis - tokie išdykavimai. Todėl ir juokavau - įsteikime antiprizą tokiems išdykėliams! Sakysite, yra "Svogūnai", tačiau ir juos gauti, deja, jau tapo prestižo dalimi. Matome, kaip tikrai garbingi žmonės stovi eilėje, tikėdamiesi tų "Svogūnų"...

Žinoma, Santakos garbės ženklo prasmė - pernelyg rimta ir nereikia ja piktnaudžiauti ar spekuliuoti. Bet negi atsitokėjimui kažkam dar vieno čipoliniško prizo trūksta? Ar tikrai jis sudrausmins padorumo ir atsakomybės jausmą praradusius išdykėlius?



- Jūsų biografijoje būta momentų, kai kūrybai skyrėte mažiau dėmesio, nes pagrindinį dienos laiką atėmė darbas valdžioje. Buvote ir Kauno miesto vicemeras, ir Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas. Ar daug tikėjotės nuveikti, užimdamas tokius "nemeniškus" postus, gal pavyko tuomet nors iš dalies asmeninius planus įgyvendinti?

- Mano tokia natūra: įdomu pažvelgti į kasdienį gyvenimą per kokios nors valdžios rūmų langus. Niekada į jokius rūmus nesibroviau, vis kas pakviesdavo dirbti valstybinį darbą. Ir Kauno savivaldybėje, ir Kultūros ministerijoje stengiausi dirbti turimos kompetencijos ribose.

Mane supo daug išmanančių, padorių žmonių. Daug gyvenimiškos patirties įgijau, sužinojau kai kurių man nepriimtinų veiksmų mechanizmą, sprendimų priėmimo vilkinimo metodiką (yra ir tokia, deja). Patyriau, kaip interesantus veikia pilnatis, ir išmokau atskirti virtualią tikrovę nuo realios.

- Esate vyriausiasis Kauno miesto varpininkas, tad kokią miesto kultūrinę panoramą šiuo metu matote iš varpų bokšto? Kokiomis spalvomis, Jūsų nuomone, ją gali praturtinti miesto tarybos komiteto, kurio pavadinime įrašytas ir žodis "kultūra", naujasis vadovas Aušrys Kriščiūnas, labiau pagarsėjęs ne kaip politikas, bet kaip šoklusis Tynta iš televizijos pramogų laidos?

- Dabar vyriausiojo miesto varpininko pareigybės nėra. Tiesiog esu pagal sutartį dirbantis miesto karilionininkas. Kauno karilionu skambiname kartu su Juliumi Vilnoniu. Jau pradėjome mąstyti apie pamainą. Šia linkme turime įdomių planų, nes jau esame pamokyti - karilionu skambinti negali bet kas. Čia reikia ne tik muzikinių sugebėjimų, bet ir tam tikrų žmogiškų savybių. Tikimės, kad tokį muzikantą surasime. Bet tai - kiek vėliau, o dabar - žvilgsnelis iš bokšto.

Taip, naujieji kultūros iešmininkai Kaune - nauji ir kiek netikėti veidai politikoje. Nežinau, ar tai - jų laiptelis tolesnei karjerai, o gal ilgesnis posėdis kultūros ložėse? Kaip ten bebūtų, tikiu, kad be jaunuomenės dalyvavimo politikoje, o tuo pačiu ir kultūros politikoje, mes taip ir neišmoksime "Lietuva brangi" giedoti be ašarų akyse.

Dabar Kaune yra puiki proga proveržiui, naujam mąstymui, greitiems ir protingiems spendimams. Juk visos partijos tapo silpnos, be prestižo, išretėjusios. Pats laikas joms rasti bendrus vardiklius, įveikti ambicijas ir skaudulius bei sutelktai imtis darbų. Ir matysit - net gležni rezultatai daugumai pavargusių veikėjų veidus prašviesins.

Džiaugiuosi, kad visa Kauno merijos komanda dar labiau atjaunėjo. Smagu, kad vicemeras Povilas Mačiulis atėjo iš Kauno Technologijos universiteto, kuriame profesoriauju, o Aušrys Kriščiūnas - iš itin gilioje dvasinėje krizėje įstrigusio pramogų pasaulio. Tik kad nepradėtų tie naujieji ir merijoje pernelyg išdykauti...

- Kai išgirstate madingą žodžių junginį "kultūros politika", kokios mintys pirmiausia sukasi Jūsų galvoje? Ar ta politika realiai pas mus egzistuoja, o gal lieka tik kaip paranki tema begaliniams populistiniams pasižodžiavimams iš aukštų ir nelabai tribūnų?

- Kultūros politika formuojasi ten, kur yra politikos kultūra, o ten, kur tie dalykai atskirti, ko gi laukti? Politika be kultūros veda į valdžios bankrotą, o kultūra be politikos - į diletantizmo ir paikų pramogų garbinimą.

Nebesuvokiama, kai koks ministras "atranda", jog kultūra yra nuostolinga, o jei taip, tai koks iš jos rentabilus ūkis? Tuomet ir klausimas dėl universitetinio lavinimo būtinumo tampa nebūtinas. Tiesa, nors ir esame iš prigimties labai gyvybingi pesimistai, nereikėtų tirštinti spalvų - kol kas kultūrinė erdvė Lietuvoje sveikesnė nei politinė.

Apie verslą nenoriu kalbėti, nes dabar daugelis sąžiningai dirbančių verslininkų yra nesąžiningų politikų įkaitai. Jei taip atsitiks ir su kultūra, turėsime pačią keisčiausią situaciją Europoje. O žinodamas, kad Europos Sąjunga kultūros procesų nereguliuoja, regiu vienintelę išeitį - neišdykauti ten, kur reikia būti rimtiems. Kitaip sakant, nesusipainioti.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Birutė Mačienė

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder