Istorinėje gyvenvietėje tamsu kaip ir pirmaisiais amžiais po Kristaus

Kaimas piliakalnio papėdėj, virtęs miesto dalimi - viena ilga Žardupės gatvė. - Kai dingsta elektra, pabandykit dviračiu aklinoj tamsoj nukakti iš miesto parsivežti žvakių, - sako žardupiečiai.

Nors senbuviai dar prisimena čionykštes sovietmečiu grįstas gatves, iškilius pagalbinių ūkių vartus ir fermas, anaiptol ne visi žino, jog gyvenvietė ties Žardės piliakalniu, beje, išlikusi po žeme, - buvo įkurta pirmaisiais amžiais po Kristaus. 

Ją istorikai vadina "ankstyvuoju miestu".

1253 metų rašytiniuose šaltiniuose minima Žardės upė, jos žiotims užsinešant smėliu, pervadinta Smelte. 10-12 ha ploto archaiška gyvenvietė - viena didžiausių, rastų Lietuvos teritorijoje, prilygstanti Kernavei.

Anot archeologų, po žeme išlikusios pylimų, gatvių, įtvirtinimų bei itin tankiai stūgsojusių unikalios konstrukcijos pastatų - vikingų būstų - liekanos rodo, jog čia šalia kuršių gyveno ir pirkliai. Archeologai iškapstė iki XIV amžiaus stovėjusios pilies liekanų, židinių, itin aukštos kokybės keramikos, papuošalų, metalurgo dirbtuvėlę, kur iš balų rūdos gaminta geležis.

"Nesam dorai susibarę" - sako viena seniausių Žardupės gatvės gyventojų, Elena Ežerskienė, nuo 1957 metų su vyru Ciprijonu atsikėlusi čia gyventi iš Šilalės rajono - dėl vaikų, kad šiems į mokyklą būtų geresni keliai. 

Viename kieme gyvena septynetas šeimų - lyg darniai griežianti kapela.

"Jauni mūsų neužmiršta ir į balių pavadint, ir bulves padeda nukasti. 

Kad nebūtų mums, seniams, liūdna, vaikams išskridus, įsigijome du paršelius", - šypsosi moteris, kažkada fermoje melžusi karves, o šiemet, jėgoms senkant, pardavusi numylėtą karvutę.

Žardupės sodybos dienomis ištuštėja

Ponia Ežerskienė prisimena nuo užsidegusio radijo kibirkšties per užuolaidas įsiplieskusį gaisrą, kai jo gesint su kibirais sulėkė minia žardupiečių. 

Šoko apimta, ji pro langą išmetė skrynutę su pinigais ir dokumentais, ir pamiršo, bet po keleto dienų netikėtai koja užmynė sniego pusny.

Močiutė nesiskundė, kad pėsčiomis į miesto parduotuvę tenka per laukus klampoti daugiau kaip penkiolika minučių. 

Užtat jos kaimynai bambėjo, jog susisiekimas su miestu galėtų būti ir geresnis, ir šviesesnis. 

Štai praėjusią žiemą tekdavę eiti temstant vaikų iš mokyklos pasitikti - juos persekiodavęs ir gąsdinęs maniakas, saugiai pasislėpdavęs krūmuose, kai koks basas vyras iš trobos išpuldavęs dvikojį monstrą vytis, atsiliepdamas į mergaičių ir moterų šauksmus.

Dabar ilgokai siautėjęs maniakas, atrodo, "sėdi" už grotų, "jeigu tik tą pagavo", kaip šneka žmonės. Bet laukti vaikų tapę žymiai ramiau.

"Aš čia atsigavau...

- nuo mokesčių už butą mieste, skolų, nedarbo, - nuoširdžiai sako viena pati penketą žvitrių vaikiukų auginanti ponia Jolanta.

- Ar kaime vaikus matai? Pakirdo, pavalgė - ir pradingsta lauke ligi vakaro. 

Du didesnieji - mokykloje", - jauna mama pasidžiaugė dabar galinti didesnę socialinių pašalpų dalį skirti vaikų reikmėms.

O štai Kalėdoms užsiaugins trylika žąsų, pulką vištelių, keletą paršų. - "Bus iš ko šašlykus kepti ant Žardės piliakalnio!", - sakė moterys, besididžiuojančios, jog labai dažnai ten kopinėja ekskursijos iš miesto mokyklų.

Žalioj stotelėje... Ne visa Žardupės gatvė panaši į lūšnyną

Ūkininkaujanti Jolanta sugalvojo dar ir tvartą nuomoti; jame tryps ketvertas ar šešetas arklių, vasarą Smiltynėje karietomis žmones karietom lakdinę. 

Ne tik kapeika nubyra - didžiulis malonumas vaikams žiemą pajodinėt ristūnais. 

"Štai Mileta nuo ketverių metų jodinėja, o dabar, eidama vienuoliktus, bet kokį arklį gali pakinkyt ir sutramdyt", - giriasi sezoniniu verslu laiminga motina.

Buvusioj koplyčioj - "metalistai"

"Nuo trejų metukų čia esu", - sakė senbuvė Staselė, išgyvenusi Žardupėj 47-erius metus. 

Dievas savų vaikų pagailėjo, tad užaugino tris sesers našlaičius; dėl jų ir netikusį vyrą, vaikų nemylėjusį, išvijo šunims šėko pjaut, pasimėgavusi santuoka vos keletą mėnesių.

Moteris, dirbusi Rimkų malūne darbininke, prisimena Žardupėj buvus daug mažų pagalbinių ūkių, kiaulidę, elektrinę, parduotuvę, daržines bei "vojentorgą" - dėl karinių reikmenų parduotuvės kaime nuolat sukiojosi tarybiniai kareiviai.

Žardupės kiemuose ne tik pinavijos žydi...

"Buvo ir šokių, ir muštynių, visko, bet gyvenome draugiškai. Už aukštų vartų skambėjo lietuviškos ir rusiškos dainos. Ir net gatvės akmenimis grįstos buvo!" - prisimena Staselė, pridūrusi, jog dabar gyvenvietėje daugiau palaidumo ir valkatų. 

O banditų sakė nebijanti: "Jeigu žmogus ko prašo - geruoju atiduok".

"Superkame senus automobilius, metalą pjaustom; koks tai verslas - penki procentai mums tenka. 

O vakar net pavogė didelę mašiną", - sakė ponia Tatjana, su vyru ir sūnumi įkūrusi metalo perdirbimo dirbtuves 1894 metais statytame pastate.

"Čia yra istorinis paminklas - koplyčia, kurią statė prancūzų belaisviai, kurie ir Vilhelmo kanalą iškasė. 

O tarybiniais metais ji buvo paversta veršide, karvide", - pasakojo moteris.

Priėjęs pasilabino kaimynas Adomas, pajuokavęs, jog jo Ieva - žmona Morta, jau seniai nebedirbanti Duonos kombinate, vis jam kokį darbą pramano. 

Štai ir šįryt suremontavęs rūsį bulvėms sudėti. Tos, kur ant kalniuko pasodino - puikiai užderėjo, gi pakalnėj jas potvynis prarijo.

Žmogus prisiminė daugelį metų laivų statykloje dirbęs guolių išpylėju, rusiškai - "medniku", taigi jis savo rankom priversdavęs "laivo širdį plakti". 

Vasarą jo kuklioje sodyboje klega vaikaičiai, kai vieši dukros, gyvenančios Ispanijoje. 

Jos verčiasi įvairiausiais darbais - tai medelynuose, tai dar kur. Su žentais - kubiečiu, ukrainiečiu ir lietuviu bendrą kalbą atrandąs.

O Žardupėje yra su kuo ir senus laikus prisiminti, ir dabartinį verpetuojantį gyvenimą aptarti. Ir netiesą mums, prašalaičiams, sakęs kažkuris vietos ilgaliežuvis; ne visi žardupiečiai naminukę perpardavinėja, ne visi į ateitį pro butelio dugną žvelgia. 

Vieni palieka likimo valiai vėjų sugriautą "kūtę", kiti šiuolaikiškai trobos interjerą įsirengia, taigi yra ne tokie biedni, kokiais apsimeta... Žardupėj, tiesa, kiti ir gyvenimą baigsią lūšnoje.

Ivona ŽIEMYTĖ