"Kas mus skiria? Senoji siena. Lietuva jau nugriovė muitinę ir pasienio būdelę, Latvija dar paliko. Kai išgirstu žemaičių tarmę kokiame Daugpilyje, pagalvoju, kad kalba latviai. Charakteriai abiejų tautų panašūs, abi turi lėtapėdžių ir karštakošių, vienų ir kitų nacionaliniai patiekalai - cepelinai. Ir tarp latvių, ir tarp lietuvių yra katalikų ir protestantų", - sakė Klaipėdos apskrities latvių asociacijos "Atpūta" vadovas Gotfridas Tapinas.
Paklaustas, kaip latviai šaiposi iš lietuvių, atsakė, kad neturi supratimo, nes jau 59 metus gyvena Klaipėdoje, o Šventoji - jo protėvių ir prosenelių žemė. Priima kaip komplimentą, jei kas pavadina "zirga galva", nes žemaitukai arkliai - išmintingi, ištvermingi, ne veltui juos visais laikais laivais gabendavo į užsienį. Jis tik tiek galįs pasakyti: abi šalys įdėmiai žiūri viena į kitą ir nepasiduoda.
"O jeigu kalbėsime rimtai, nuo pat Atgimimo laikų stengiamės, kad istoriniais ir kultūriniais saitais susijusios Lietuva ir Latvija glaudžiai bendrautų. Idant geriau pažintume vieni kitus, važiuojame į ekskursijas vieni pas kitus, ir su meno kolektyvais, ir kartu švenčiame. 2008 metų rugsėjo 6 dieną Klaipėdos piliavietėje ant kalno pirmą kartą iškėlėme baltų vienybės vėliavą, kurią aš pats ir pasiuvau pagal 1943-iųjų politinių kalinių sukurtosios pavyzdį", - sakė vyriškis.
11 metų buvęs Klaipėdos krašto Latvių tautinės bendrijos pirmininku, klaipėdietis vėliau šias pareigas užleido Latvijoje gimusiai ir ten mokslus baigusiai Lindai Šamonskienei, kuri, sukūrusi šeimą, su vyru atsikėlė į Klaipėdos kraštą, o paskui ją pakeitė Modris Saličius.
Neaktyvūs
"Mes, paprasti latviai ir lietuviai, neturime dėl ko pyktis, tačiau tai, kad turime ir bėdų, rodo Latvijos prezidento Andrio Berzinio įžvalga. Jis per Latvijos radiją kalbėjo, jog Lietuva, Latvija, Estija - per mažos, kad ateityje išgyventų veikdamos vienos pačios. Jeigu jų santykiai liks tokie šalti, kaip dabar, ir nerasime būdų suartėti, suvienyti jėgas, visos trys Baltijos sesės išnyks", - citavo G. Tapinas.
Tačiau pokalbininkas šiandien pasigenda aktyvios latvių bendruomenės veiklos - esą buvę 86 jos nariai linkę daugiau laiko praleisti namuose. Tiek latvių, tiek lietuvių jaunimas išvyksta į Europą braškių ir pomidorų rinkti, o senbuvių lieka vis mažiau. Senka Būtingės, Skuodo latvių bendrijų entuziazmas.
PANAŠŪS. "Ir cepelinus abi tautos valgo, ir kalba beveik ta pačia kalba", - sako Lietuvos latvis Gotfridas Tapinas.
Be to, jis teigė esąs nusivylęs iš išorės gražiu Tautinių kultūrų centru Skulptūrų parko pašonėje, nes nevyriausybinių organizacijų atstovai priekaištauja, jeigu lankytojai užeina centro darbo metu, tačiau iš anksto nepranešę.
Kapodavomės ir kardais
"Abiejų kaimynių istorija daug kuo panaši. Kita vertus, kaimynai dažnai būna ir konkurentai ar net priešai, nežiūrint jų etninio tapatumo. Likome tik du baltų palikuoniai, nes vakariniai baltai - prūsai, kurių istorija irgi panaši, deja, prapuolė iš etninio ir politinio žemėlapio", - sakė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.
Tiesa, pastebėjo jis, kaimynų nepasirinksi, bet negalime jų ignoruoti, turime sugyventi. Baltų gentys abiejose teritorijose vystėsi kaip indoeuropiečių gentys - su savo kalbiniais, kultūriniais panašumais ir nedideliais skirtumais, kartais kovodavo už savo interesus, kartais sugyveno ar kartu spręsdavo iškylančias problemas. Užtenka paskaityti senąsias Livonijos kronikas, kad suprastum viduramžiškus kaimynų santykius - žygiai, plėšimai, žudymai. Skaitome apie žiemgalių, sėlių žygius prieš lietuvius, lietuvių - prieš Rygą ar estus. Štai kronikoje minimas toks dramatiškas faktas, kad net 50 lietuvių moterų nusižudė, nes jų vyrai žuvo kovose Letonijoje.
LATVIAI moka švęsti pagoniškas šventes, kurias pas mus ilgai marino katalikų bažnyčia, o prieš tai persekiojo rusų carizmas.
Istorikas pabrėžia kitą įdomų faktą, kad, kuriantis valstybėms ir nusistovint sienoms XIII-XIV amžiuje, dalis tų pačių kuršių pateko į Livoniją, o pietinė dalis liko Lietuvai ir vokiečių Ordinui, savo ruožtu, nedidelis pietinių Žiemgalių gabaliukas liko Lietuvoje (dabar Mažeikių, Pakruojo rajonuose), kita dalis - Latvijoje. Pasidalinome su latviais ir sėlių žemę - Lietuvai liko pietinis gabalėlis Biržų bei Rokiškio regionuose.
"Tad sakyčiau, kad šios gentys tapo tiek latvių, tiek lietuvių tautybių dalimi. Turėjome viduramžiams būdingą santykių formą, kai jėga buvo svarbus, dažnai lemiamas dalykas. Viduramžiais ir naujaisiais amžiais iš tiesų Latvija buvo tokioje padėtyje, kaip Klaipėdos kraštas su Tilže, visa Prūsija. Valstybę Latvijoje jau pradeda konstruoti kalavijuočių ordinas, sukuria Livonijos valstybę, kuri buvo didesnė už dabartinę Latviją (joje buvo ir Estijos dalis), ir nuo XVI amžiaus ji vystosi kaip protestantiška. Tuo tarpu Lietuva buvo katalikiška. Kaip rodo istorija, dažnai religiniai skirtumai neprisideda prie artimų santykių plėtotės", - sakė J. Genys.
Jis išskirtų Latvijoje XVI-XVII a. atsiradusias problemas, kuomet jie išgyveno dramatiškesnius laikus. Tuomet Livonijoje iš pradžių dominavo lietuviai, vėliau - švedai. Minint Baltų vienybės dieną verta paminėti Jono Karolio Chotkevičiaus laimėtą Salaspilio mūšį 1605 m., kuriuo latviai buvo apsaugoti nuo švedų. Tai vertas pasididžiavimo lietuvių indėlis į Latvijos istoriją, sakė istorikas.
SUSITELKIME. "Uždekime kuo daugiau laužų švęsdami Baltų vienybės dieną. Ir mokykimės latvių, artimiausių mūsų brolių, kalbos", - ragina filosofas Arvydas Juozaitis.
Akcentuodamas bendrumus, J. Genys teigė, jog abi tautos XVIII a. pateko į Rusijos imperijos sudėtį, ir iki pat 1918 metų, iki nepriklausomų valstybių įkūrimo, buvo panašioje situacijoje. Vyko labai panašūs procesai: budo nacionalinis judėjimas dėl kalbos, nacionalinių vertybių, tapatybės ir nepriklausomybės atkūrimo, latvių ir lietuvių jaunimas studijavo tuose pačiuose universitetuose, bendravo. Šis laikmetis baigėsi panašiai - mes nepriklausomybę atkūrėme 1918 metų vasario 16 dieną, latviai - tų pačių metų lapkričio 18-ąją. Istorikai sutaria, kad abi šalis siejo gana normalūs diplomatiniai kaimyniniai santykiai.
"Jeigu kalbame apie Baltų vienybės dieną, kuri buvo įteisinta 2000 m., prisiminkime, kad ją inspiravo 1236 m. Šiaulių, arba Saulės mūšis ir jo reikšmė - neabejotina visiems baltams. Po žiauraus pralaimėjimo netrukus kalavijuočiai buvo prijungti prie Teutono ordino. Tai rodo, kad Ordino planai greitai užkariauti visus baltus susvyravo", - sakė istorikas.
Pasipykstame kaip ir visi broliai
Ką mano apie baltų brolybę filosofas Arvydas Juozaitis, parašęs knygą "Ryga - niekieno civilizacija" ir Latvijos sostinę vadinantis neteisėtu kūdikiu: įkurta kalavijuočių ordino riterių, vėliau pateko Livonijos ordino, paskui - švedų ir rusų valdžion, laiko gabalėlį priklausė lietuviams ir lenkams.
Latvių pranašumu filosofas laiko tai, jog jie stiprybės semiasi ne iš praeities, kaip mes. Latvių tautinė idėja atsispindi šalies himne: "Laimink, Dieve, Latviją, kur žydi mėtos, bernai gieda ir mes visi šokame."
"Jie jaučiasi mažesni už mus, todėl reikia stipresnio susitelkimo. Jie ir baudžiavą panaikino puse šimto metų anksčiau už mus, bet jiems vokiečiai padėjo, o mums - niekas. Ir 50 metų anksčiau pradėjo tokias Dainų šventes, kurioms apskritai pasaulyje lygių nėra. Amerikos ambasadorius jas pavadino didžiausiu atradimu. Per Janio, Lygų arba Rasos šventę žmonės važinėja nemokamu transportu. Latviai moka švęsti pagoniškas šventes, kurias pas mus ilgai marino katalikų bažnyčia, o prieš tai persekiojo rusų carizmas", - sakė pokalbininkas.
Jis mini mažai kam žinomus faktus, jog karūną Mindaugui nukalė Rygos auksakaliai, o lietuvių kilmės skulptorius Karlis Zalė sukūrė Laisvės skulptūrą Rygai. Filosofas siūlo prisiminti, kaip Mindaugas tapo karaliumi - Livonijos ordino dėka. Anksčiau karaliumi buvo numatytas Mindaugo sūnėnas Tautvilas, tačiau Mindaugas gudriai papirko livoniečius pinigais, tuomet buvo pakrikštytas ir gavo karūną.
NE VISADA. "Aš nesakau, kad visus 700 metų mes tik ir glėbesčiavomės su latviais - pasišvaistydavome ir kuokomis bei kardais", - teigia istorikas Jonas Genys.
Lietuvių trigubai daugiau negu latvių, ir šie laiko mus vieningais, nors Klaipėdos krašto kultūra Lietuvoje kol kas dar nėra priimta kaip sava, į ją suvažiavo žmonės iš kitų regionų. O Latvijos Konstitucijoje parašyta, jog šalis susideda iš Žiemgalos, Kuržemės, Vidžemės ir Latgalos. Pas mus nėra įtvirtinta dokumentuose, kad susidedame iš Žemaitijos, Suvalkijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos.
Filosofas savo knygoje mini, jog Vaižgantas latvius pavadino materialistais ligi gyvo kaulo, kurie, nematydami naudos, neatsiduos idėjai. Tuo tarpu latvių kredo yra toks: "Tikslas, pinigai, šventės".
Ar iš tiesų jie pragmatiškesni už mus?
"Kaip čia pasakius... Latviai laiko mus stipresniais, pavyzdžiu sau. Jie labai daug apie pinigus šneka netgi dabar; tai yra vokiečių palikimas. Mes galime latviams pavydėti tramvajų, vokiškos tvarkos miestuose. Beje, Klaipėda artimiausia Latvijai savo kultūra.
O mokėjimui gyvai švęsti pragmatizmas netrukdo."
Latviai XIX amžiuje yra prikūrę daugybę mitų apie savo valstybę ir išgalvoję didvyrių, kaip antai - visus nelaimėje gelbstintį Lačplėsį. Mes turime Vytauto kultą. Sąjūdžio laikais valstybės ordinas buvo vadinamas Lačplėsio ordinu, tokia tad gaji mitologija. O mes turime daug anekdotų apie brolius. Pamatęs vidury gatvės prie kanalizacijos dangčio klūpantį lietuvį, latvis paklausė, ar tik ne laimės jis čia ieško. "Tavo širdies klausausi", - atsakė lietuvis.
Latvijoje, pasak pokalbininko, ir mirties kultūra linksmesnė, jie sako: "Lengvą mirtį duok man, kančios baigėsi, ir dabar bus lengvesnis gyvenimas." Tačiau Latvijoje kapinės mažiau prižiūrimos.
"Inteligentija labai panaši į lietuvių, labai tautiška. Toks aistringas teatrų lankymas, kaip Latvijoje, manau, yra tik Rusijoje. Sakoma, kad latviai myli net blogą teatrą. Jie net nepriklausomybę 1918 metais paskelbė teatre, net surepetavę", - sakė filosofas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą