Politologas: būsimas teisingumo ministras turės svarstyti, kiek darbas su „valstiečiais“ atsilieps jo reputacijai

Pastaruoju metu Vyriausybės darbų rutiną paįvairino žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį patraukusi istorija apie procesus, vykstančius Teisingumo ministerijoje. Šios istorijos intriga užsimezgė, Premjerui atostogaujant. Jo patarėjas, suorganizavęs spaudos konferenciją, pareiškė nepasitikėjimą teisingumo viceministru ir ministre.

Tai, viena vertus, nuvertė teisingumo ministrę ir viceministrą nuo kėdžių, kita vertus, į viešumą iškėlė klausimą - ar Premjeras Saulius Skvernelis susitvarko su savo politinio pasitikėjimo komanda. 

Tačiau antradienį išsprendus teisingumo ministrės Mildos Vainiutės klausimą - būti jai ar ne, - pagrindiniai neatsakyti klausimai dar tik atsiveria. Pirmiausia, ne tik nėra aišku, kas užims atsiradusią laisvą vietą, bet apskritai, ar valdantieji turi į ją ką pasodinti. 

Kaip rodo šios Vyriausybės istorija, tai nebuvo labai lengva užduotis. Trumpas atsarginių žaidėjų suolelis socialdemokratus vertė „žaidėjų“ ieškoti tarp salėje sėdėjusių žiūrovų. Tuomet buvo pasirinkta M. Vainiutė, šiandien pripažinusi, kad jai, kaip ministrei, trūko komandoje pažįstamų personalijų. Kita vertus, paieškos į ūkio ministro postą taip pat užsitęsė.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius, aiškindamas Premjero sprendimą atstatydinti teisingumo ministrę iš pareigų, teigė, kad S. Skvernelis padarė racionalų sprendimą. Nors dar pirmadienį Premjeras pakankamai palankiai vertino M. Vainiutę ir buvo galima susidaryti įspūdį, kad nebūtinai ministrė bus atleista, galiausiai, politologo nuomone, buvo nuspręsta nekonfliktuoti su Prezidente dėl Vyriausybės narės, kurios reputacija ir taip yra pakibusi ore.

„Galbūt tik siekdamas išlaikyti statusą, Premjeras tokį sprendimą pavėlino ir išsakė tik praėjus kažkiek laiko“, - kalbėjo V. Valentinavičius. 

Tačiau MRU docentas teigė, kad po sprendimo vis dar lieka daug neatsakytų klausimų. 

„Aš noriu priminti, kad paskutinio ministro, kurio ieškojo „valstiečiai“ ir S. Skvernelis, paieška labai užsitęsė. Ši dauguma ir šis Premjeras neturi labai daug atsarginių ministrų, kuriuos, prireikus, bet kada gali ištraukti kaip triušį iš cilindro“, - kalbėjo MRU docentas.

Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos pareiškimus, kad jie turi platų pretendentų, galinčių užimti Teisingumo ministerijos vadovo kėdę, V. Valentinavičius įvertino kaip tuščias kalbas. 

Anot politologo, net tada, kai dar Socialdemokratų partija nebuvo skilusi, surasti personalijas, galinčias užimti ministrų postus, nebuvo lengva. 

„Po daug pažadų apie itin gerą būsimą ministrą į ministeriją atėjo Milda Vainiutė“, - kalbėjo politikos ekspertas ir pridūrė, kad po partijos skilimo surasti tinkamus kandidatus bus tik dar sunkiau.

Kita vertus, samprotavo V. Valentinavičius, nėra labai aišku, ar apskritai koalicijoje likę socialdarbiečiai turės galimybę kažką siūlyti į atsilaisvinusią vietą Teisingumo ministerijoje. 

„Manau, kad „valstiečiai“, Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis jaučia, kad socdemų dinozaurai, kurie yra prilipę prie koalicijos, nuo koalicijos jau neatlips. Socialdarbiečiai turi viską, ko jiems reikia, - kelis postus Seime. Kitaip tariant, tai puikus būdas perimti ministeriją, kai šiuo metu socialdarbiečių derybinės pozicijos yra labai silpnos. Viskas yra „valstiečių“ valioje“, - kalbėjo V. Valentinavičius.

Tačiau, politologo nuomone, didelio personalijų, galinčių užimti teisingumo ministro postą, pasirinkimo taip pat nėra. Anot V. Valentinavičiaus, po ministerijoje kilusių skandalų ir susikurto „valstiečių“ įvaizdžio daug savanorių iš šalies, norinčių tapti šios Vyriausybės ministrais, neturėtų būti. 

„Ši Vyriausybė ir šis Premjeras turi tą problemą, kad buvo apsiskelbta, kad jie eis kaip profesionalų Vyriausybė, ir dabar to profesionalumo pažado niekas ir neprisimena, nes šioje Vyriausybėje - per daug neprofesionalumo pavyzdžių. Todėl kiekvienas naujas narys, įsiliejantis į Vyriausybę, turi svarstyti tai, kiek jo darbas šioje daugumoje atsilieps jo asmeninei reputacijai. Tas poveikis nebūtinai bus teigiamas“, - svarstė MRU docentas.

Kita su Vyriausybėje suorganizuota konferencija gimusi problema yra Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas. Anot V. Valentinavičiaus, S. Malinausko savivaliavimas rodo Premjero nesugebėjimą kontroliuoti savo komandos.

„Situacija mažų mažiausiai keista, kai Premjero patarėjas iš esmės vaizduoja vicepremjerą ir pradeda tvarkyti ministerijas. Aš neprisimenu Lietuvos politikoje tokio atvejo“, - pasakojo V. Valentinavičius ir, vertindamas S. Skvernelio ne itin griežtą reakciją S. Malinausko atžvilgiu, teigė manantis, kad tai liudija reikalavimų Vyriausybės komandos nariams stoką.

„Premjero patarėjo elgesys yra jo komandos reputacijos klausimas. Jis pasirinko iš esmės paskelbti, kad jo patarėjas yra „vaikas“, kuris padarė vaikišką klaidą. Tai ir pabarė kaip vaiką. Tai galima suprasti, kad reikalavimai komandai ir jos nariams nėra patys griežčiausi ir patys aiškiausi. Panašioje situacijoje Saulius Skvernelis yra ne pirmą kartą. Jo komandoje Milda Dargužaitė, savo laiku, kai su dideliu įkarščiu ėmėsi valstybės tarnybos reformos, taip pat elgdavosi kaip vicepremjerė. Bandė šokdinti ministrus, ir kurį laiką Skvernelis ją teisino, bet galų gale, paaiškėjus, kad profesionalumo ir kompetencijos klausimais trukdo normaliai dirbti, - tą žmogų teko atleisti,“ - kalbėjo V. Valentinavičius ir pridūrė, kad praėjusią savaitę prasidėjusi istorija dėl skaidrumo Teisingumo ministerijoje dar kartą parodė, kad profesionalumo retorikos šioje Vyriausybėje daugiau negu paties profesionalumo.