Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius generolas Remigijus Baniulis: Teks mokytis gyventi be statuto, antpečių

Ilgametė Baniulių šeimos ugniagesių dinastija baigiasi. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Remigijus Baniulis išeina į pensiją, prieš kelias dienas ugniagesio uniformą nusivilko jo sūnus Martynas. Šios tarnybos veteranai dar atsimena kadaise jai vadovavusį Mečislovą Baniulį - Remigijaus tėvą, Martyno senelį. Kuo ugniagesio darbas toks patrauklus? „Aš visada kartoju: nenorėkite tapti milijonieriais priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Čia ateinama iš idėjos, ne dėl pinigų“, - tvirtina vidaus tarnybos generolas Remigijus Baniulis.

- Koks bus paskutinis jūsų darbas tarnyboje?

- Štai šiame pastate prieš mano kabineto langus rekonstruojame Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centrą. To prireikė dėl grėsmių, įvardintų naujojoje gynybos doktrinoje, tarp jų - ir karo grėsmės. Ankstesnioji buvo orientuota į civilių gyventojų apsaugą nuo gaivalinių nelaimių, pramoninių avarijų, stichijos ir pan. Bet dabar turime ruoštis karo grėsmei.

Slėptuve šio objekto negalėtume pavadinti, nors kadaise čia ji ir buvo. Valstybės operacijų centro funkcija - užtikrinti galimybę valdyti valstybę ekstremalios situacijos atveju, jei to neįmanoma daryti, pavyzdžiui, iš prezidentūros. Be abejo, kad čia atvažiuotų prezidentas, premjeras, ekstremali situacija turi būti paties aukščiausio laipsnio - kai pažeidžiami valstybės funkciniai elementai.

- Priešgaisrinės saugos srityje dirbate nuo 1985 m., pastarąjį dešimtmetį - kaip departamento vadovas. Kaip per tą laiką keitėsi ši sistema?

- Sakoma, kad priešgaisrinė sistema vertinga ne pokyčiais, o priešingai - stabilumu. Bet iš tiesų šios tarnybos virsmas neįtikėtinas, nežinau kitos institucijos, kuri pakilo nuo menkiausio vertinimo visuomenėje (gaisrininkas - girtuoklis, miegalius ir panašiai) iki absoliutaus pasitikėjimo.

Kai departamento direktoriaus poste pakeičiau Kazį Zuloną, vadovavusį 12 metų, galvojau, ar po jo bus ką daryti. Bet darbų vis viena atsirado. (Juokiasi.) Reikėjo modernizuotis, reikėjo plėsti pagalbos darbų spektrą. 2006-2008-ieji - puikus laikas, gauname pinigų, viskas sparčiai kyla, atlyginimų, finansavimo gradacija sulyginama su policija ir pasienio tarnyba. O iki tol ugniagesys buvo trečias brolis vidaus reikalų sistemoje. Pasidžiaugėme dvejus metus. Tada atėjo krizė ir nuo mūsų biudžeto nusinešė 50 mln. Lt. Turėjome galvoti, kaip išgyventi.

Ėmėmės įrangos technikos atnaujinimo. Apie mane kartais sako: Baniulis vis apie gaisrines mašinas šneka. Bet kokios ugniagesio galimybės, jei jis neturi įrangos? 1994 m. žmogų iš mašinos vaduodavome laužtuvu, dabar atvažiuojame su hidraulika, iškerpame taškus ir visiškai saugiai atiduodame medikams. Atsivėrė visiškai kitas galimybių diapazonas.

Po krizės atsinaujinimas galėjo sustoti - iki šiol būtume važinėję rusiškais zilais. Bet su partneriais - lenkais, latviais, net ir baltarusiais - ėmėmės bendrų ES finansuojamų projektų. Taip užsikamšėme biudžete atsivėrusią skylę. Aišku, ir ne be vidinių pastangų. 2009 m. ugniagesių bendruomenė susirinko ir nutarė atsisakyti kai kurių socialinių lengvatų, butpinigių, kelionpinigių ir pan. Buvo laikas, kai ėjome nemokamų atostogų.

Dabar situacija yra stabili, mūsų tarnyba - pakankamai moderni. Beveik pavijome latvius, tik estai dar nepasiekiami.

- Kaip tai keičia gaisrų statistiką? Apie tokius tragiškus įvykius, kaip šio spalio viduryje Panevėžio rajone kilęs gaisras pasiglemžė dviejų vaikų ir vyro gyvybes, girdime ne taip jau retai.

- Statistiniai rezultatai taip pat gerėja. Per šiuos metus, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, kilo 2000 gaisrų mažiau, šįmet žuvo 82 žmonės, pernai - 95.

Tokie atvejai kaip tragiškas gaisras Panevėžio rajone ypač skaudūs. Mūsų darbuotojai anksčiau lankėsi tame pastate, bet nebuvo įleisti. Dūmų detektorius perdavėme per socialinius darbuotojus, o gyventojai juos nukabino, išmetė. Ir štai kokios pasekmės, žuvo vaikučiai... Pasakysiu tiesiai: sunkiausias darbas - ne gesinti gaisrą, bet įrodyti žmonėms, kad būtina rūpintis savo saugumu.

- O jūs pats esate kada gesinęs gaisrą?

- Žinoma, kaip kitaip galėčiau vadovauti ugniagesiams?

Kai mokiausi Leningrado priešgaisrinės technikos mokykloje, mes, kursantai, privalėjome dalyvauti gesinant gaisrus. Atsimenu, degė batų gamykla „Skorochod“, milžiniškas cechas, visur chemija, o mus - be jokių apsaugų, net be ugniagesių drabužių, tik su kažkokiais varganais lietpalčiais - meta ardyti stogo. Lauke - minus dvidešimt, pilamas vanduo, slidu. Toks buvo sovietmetis, dabar turiu su kuo palyginti.

O pikčiausia buvo po Vilniuje, šalia Kalvarijų turgaus, užgesinto gaisro. Stoviu pavargęs, laukiu troleibuso, girdžiu, močiutės šnekasi: sudegė namas, atvažiavo gaisrininkai be vandens, girti. Toks pyktis tada apėmė! Išmušti žmonėms stereotipus labai sunku. Sovietmečiu tik po Černobylio avarijos, pasklidus garsui apie žuvusius didvyrius, mus pradėjo kiek palankiau vertinti.

Bet svarbiausia vis dėlto - pakeisti stereotipus pačių ugniagesių galvose. Man rūpėjo pakelti ugniagesio savivertę. Esu ramus, kad beveik tai padariau.

- Kodėl paliekate tarnybą?

- Kaip sakė legendinis futboloninkas Pele: įmušei savo gražiausią įvartį ir žygiuok. Aš atsigręžiu atgal ir matau pokyčius, kuriuos palieku. Jie džiugina. Dar laukia daug iššūkių, didžiausias - sutvarkyti gaisrų gesinimą kaimuose, bet jų jau teks imtis mano įpėdiniui. Labai tikiuosi, kad bus tęstinumas.

Ką toliau veiksiu gyvenime, nežinau, garbės žodis. Turiu užsitarnavęs pensiją... Dabar manęs vis klausia: ar į politiką, ar į verslą? Labiau pamąsčius, jau geriau verslas. Nemanau, kad politika dabar mane patrauktų, net nelabai žinau, kas mūsų valstybėje darosi, kokie politiniai procesai vyksta.

Statutinis gyvenimas palieka savo antspaudą. Kelerius metus esu dirbęs Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento direktoriumi, mačiau, kaip statutiniams pareigūnams išėjus į pensiją sunku prisitaikyti laisvesniame gyvenime. Tvarka, statutas, antpečiai - kai to nebelieka, gali nežinoti, kaip viską dėliotis. Ir man reikės mokytis kitų, civilio gyvenimo, dėsnių. Aš tam ruošiuosi.

- Žmona, beje, palaiko jūsų sprendimą baigti tarnybą?

- Ji neišsiduoda, bet, manau, truputėlį nerimauja, ar sugebėsiu prisitaikyti naujame gyvenime. Tiesą sakant, ir man pačiam neramu. Bet manau, kad tokių kardinalių permainų reikėtų kiekvienam iš mūsų, - jos tik į gera.

- Be to, priešgaisrinėje apsaugoje lieka jūsų sūnus Martynas - trečioji jūsų šeimos karta tarnyboje. Gal nuo to ramiau?

- Mano tėtis Mečislovas taip pat buvo ugniagesys, ilgus metus vadovavo tai pačiai institucijai kaip ir aš - buvo valdybos viršininkas.

Tikėjausi, kad ugniagesių dinastija bus ir toliau pratęsta. Mane visada žavėjo amerikiečių filmai, kai ir tėtis policininkas, ir sūnus. Mūsų visuomenėje į tai kitaip žiūrima, jei sūnus renkasi tėvo kelią, ieškoma, kas čia negerai. Labai džiaugiausi, kad mano vidurinis sūnus dirbo ugniagesiu gelbėtoju. Deja, lapkričio 1 d. buvo paskutinis jo budėjimas. Po ketverių metų tarnybos Martynas apsisprendė išeiti, pasirinko informatiką, kurią iki šiol derino su tarnyba. Ugniagesyba jam buvo įdomi, ne dėl pinigų ją rinkosi.

Galbūt dar ne viskas prarasta - gal jaunėlis Dominykas, kuriam dabar 16 metų, taps ugniagesiu?

29-erių Evaldas, krepšininkas, ekonomistas, ką tik su šeima išvyko į Prancūziją, bandys ten įsikurti. Jo žmona Gintarė, gydytoja okulistė, po Naujųjų pradeda darbą Avinjone. Man dėl to ir graudu, bet gal jiems ten bus gerai?

Bet su priešgaisrine apsauga ryšio tikrai neprarasiu - žmona Renata yra Civilinės saugos mokymo centro vadovė. Ji lieka!

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“