Sibiro šachtininkas - prieš savo valią

Gedulo ir vilties dienai

Šiandien niekas net neįtartų, kad 80-metis Petras Miežetis gyvenime patyrė tiek kančių, nevilties ir išbandymų, kai prieš šešias dešimtis metų buvo ištremtas į Sibirą.

Kas rytą ar vakarą jį sutinku Klaipėdoje, Paryžiaus Komunos gatvės ąžuolų giraitėje, su šuneliu, darantį taiči mankštą, skaitantį laikraščius ar filosofuojantį su jaunuomene.

Tik paklaustas, ką jam reiškia nepriklausomybė, ponas Petras kiek susiraukia: "Žodžiais to nenusakysi, vaikeli. Bet jeigu valdžia turėtų sąžinės, susimąstytų apie laisvės kainą ir žinotų, kas yra garbė, gyventume dešimt sykių gražiau..."

Su ponu Petru kalbėjomės Gedulo ir vilties dienos išvakarėse - žinia, lygiai prieš 65-erius metus, 1941-ųjų birželio 14-ąją, 3 valandą nakties, Maskvos įsakymu prasidėjo masiniai areštai ir trėmimai.

Smūgiai į namų duris

Gimęs 1926 metų liepos 13-ąją mažažemių ūkininkų penkiolikos vaikų šeimoje, kurių daugiau nei pusė mirė nuo anuomet siautusios šiltinės ir kitų ligų, vos nuo žemės pakilęs Petriukas ganė žąsis ir karves pas stambų ūkininką prie Minijos. Nors Miežečių šeima sunkiai vertėsi, maitinama 12 hektarų savo žemės, baigusį keturis pradžios mokyklos skyrius Kurmaičiuose, savo vyresnėlį išsiuntė tęsti mokslų į Kretingos gimnaziją.

"Kibau į mokslus nagais ir dantimis, bet neilgai truko idilė, mat 1939 vokietis atėmė Klaipėdą. Prisimenu, kaip mano tėvas, nuvažiavęs ten parsivežti anglų išbrokuotų taukų, parsivežė pilną vežimą iš uostamiesčio paniškai bėgančių žydų", - pasakoja ponas Petras.

1941 metais prasidėjo tikra suirutė - kaimai degė, pakliuvę tarp vokiečių ir rusų frontų. Sudegus ir Miežečių trobai, šeima persikėlė į Tolių kaimą.

"Čia žmonės dar nebuvo suvaryti į kolūkius, bet nuosavybė jau buvo atimta, ir visi dirbo bendrą žemę. Kaimynų berniokas, porą metų už mane vyresnis, buvęs paimtas į rusų kariuomenę, turėjo užsilikusį po karo šautuvą. Tai saugumiečiai iškėlė jam sąlygą: eini į stribus, arba gauni tris metus kalėjimo už ginklo laikymą. Bet Augustinas, patyręs, kad jam reikės važiuot partizanų gaudyti į mišką ir juos šaudyti, pasiėmė kulkosvaidį ir pats išėjo pas miškinius. Šie buvo pažįstami kaimo vyrai, tarnavę Lietuvos kariuomenėje, slėpęsi, kad jų nepaimtų į sovietų armiją, arba vadinami buožės. Taip užsimezgė ryšys tarp manęs ir miško brolių. Šie nakčia, vedini kaimynų bernioko Augustino, ateidavo pavalgyti ir palikdavo saviškiams žinią. Kažkurio stribo dėka žinojo, kada "enkavėdistai" eis partizanų medžioti", - pasakojo P. Miežetis.

Ankstų 1947-ųjų gegužės 29-osios rytą, kai dar lauke buvo tamsu, Miežečių namų duris sudrebino smūgiai. Už durų stovėję "čekistai" su automatais įsiveržę "apšvarino" namus, o Petrą ir jo brolį, surišę rankas ir užmovę ant galvų maišus, įmetė sunkvežimin, kur jau girdėjosi prislopinti suimtųjų balsai.

Tuomet 21-us metus einantis Petras nenumanė, jog Klaipėdos saugumo rūsiuose naktimis bus tardomas ištisus penkis mėnesius: "Pasodins, būdavo, ant kėdės briaunos, ir kvočia, ir tranko, kuo papuola du ar penki kaukazietiško gymio vyrai, o nukritusį ant žemės - spardo kaustytais batais... Šėrė mus kariuomenės atliekom - kopūstiene su riebiais kirminais.

Beje, karceryje išmokau Morzės abėcėlę ir sužinojau, kad saugumo rūsiuose galuojasi ir šešiolika mūsų kaimo vyrų "čekistams" išdavęs toks pagalbinio ūkio direktorius Trakys. Beje, sovietai anam "atsidėkojo", įsūdę vienuolika metų - už bendradarbiavimą su "banditais", - sakė P. Miežetis.

Vietoje vardo - numeris

"Iš saugumo rūsių areštantus perkėlė į Klaipėdos kalėjimą, prikimštą politinių kalinių. Ten visi laukėme "trojkos", kitaip vadinamos "osoboje soviesčianije" teismo. Tatai buvo aukščiausia valdžia, ir nuosprendžio niekas niekur negalėjo apskųsti", - tęsė ponas Petras. Jis sakė jautęsis jau senas kalėjimo vilkas, tad mokė naujokus, kaip nepalūžti nuo kankinimų ir neišsiduoti, jeigu pažįsta kokį partizaną.

Buvo tokių, kuriems kalėjimo vartai atsivėrė, tačiau Petrą su minia "banditų" dar po trijų mėnesių išgabeno į Lukiškes. Čia kaliniai per langus susišnekėdavo gestų kalba, nepaisydami už tai gaunamų lazdų ir karcerio.

"Kartu su kitais nuteistaisiais nepasirašiau savo nuosprendžio - 10 metų lagerio ir 5 tremties pagal 58 straipsnio 11 punktą - "grupinis pasipriešinimas tarybų valdžiai".

Vieną rytą pasmerktuosius sugrūdo į gyvulinius vagonus ir, kasryt "perskaičiuodami" lazdomis, vežė į Rusijos gilumą. Pasiekus Uchtą, tremtinius barakuose pasitiko kriminaliniai kaliniai: bemat apsupo lietuvius, išrengė nuogai, atėmė terbas, ir šiems liko vilktis šimtasiūles.

"Netrukus atvežė gal 200 pabaltijiečių, tai mes susitelkėme, viename barake išgriovėme krosnį, nusitvėrėme po pusplytę ir ėjome į žūtbūtinį mūšį su kriminaliniais, ginkluotais peiliais ir strypais. O, buvo daugybė užmuštų, ir sargybiniai pradėjo šaudyti... Nuo to mūšio zoną pertvėrė, atskyrė politinius kalinius nuo galvažudžių iš visos sovietų sąjungos", - šypteli pašnekovas. Lageryje buvo 10 000 politinių kalinių, ir P. Miežetis buvo nebe žmogus - numeris B-8029.

Šachtų sliekai

Paskui nuteistuosius išvežė dar toliau - į aukso, gyvsidabrio ir kitas kasyklas. Žemaičiui teko laimė patekt į naftos kasyklą. "Viršininkai nemokamiems darbams rinkosi jauniausius ir stipriausius vyrus. Nusileisdavom liftais 280 metrų po žeme, kur buvo naftos gręžiniai, ir iš jų nafta kanalais tekėjo į baseiną, iš jo perpumpuodavo į viršų. Tiesėme požeminį geležinkeliuką, ir niekada nežinojai, ar grįši tu su savo laužtuvu ar kirviu iš to gelmių pragaro - kone kasdien kokia šachta užgriūdavo gyvus žmones. Mes tai sužinodavome greičiau nei pranešdavo laisvieji darbininkai. Šie, iš pradžių prigąsdinti, kad mes - žvėrys, išžudysime juos, mūsų vengė, bet greitai susibičiuliavome su laisvaisiais, ir tai buvo nuostabūs žmonės. Beveik tokie pat vergai, kaip ir mes", - pasakoja žmogus.

Vėl visus surinko, išvežė į Komiją, Intos anglies kasyklą. Pusantros paros kraudavo anglis į vagonėlius, nuolat peršlapę kaip žiurkės, grįždami į barakus, po pažastimi iš paskutiniųjų tempėsi anglies gabalą, bet nedžiūdavo tie drabužiai, nakčia graužė blakės. Jau ir dantys vaikinams iškrito, prižiūrėtojai prie ašutų košės sugirdydavo po puslitrį spygliuočių sakų - nuo cingos. Tai tokia liga, kai dėl vitaminų trūkumo žmogus suglebdavo, apakdavo, išprotėdavo, ir dažnas, nuo pastangų verčiantis lauk žarnoms, nebeištverdavo, mesdavosi į šachtos dugną...

Viršininkai vis apčiupinėdavo vergo sėdynę, ar likę raumenų, jeigu ne - toks jau tapdavo "tabakotrusu", tai yra, tikrindavo, ar besileidžiantieji į šachtą, pilną metano dujų, neturi degtukų ar tabokos.

Vėliau autus, suvytus iš lengvų padangų, pakeitė batai, vergai gavo kepures su žibintais, nes ir naudingiau buvo, kad matytų, ką kasa, avarijų išvengtų. Petras net sugebėjo susibičiuliauti su laisvu ruseliu, ir šiam padėdamas sutvirtinti šachtas, gaudavo sumuštinį. Vėliau buvo leista baigti elektriko kursus, ir jau per egzaminą Petras apdegė antakius bei veidą.

Bet vos apsipratęs su lengvesniu darbu, vėl buvo išsiųstas - į Kožymą, dar vieną kriminalinių "elementų" lagerį. Čia vėl prasidėjo smurtas, nežmoniškos patyčios, skerdynės ir kančios vertikalioje šachtoje... Iškankinti kaliniai dešimtimis ir šimtais krito kaip nuvaryti gyvuliai, ir ne tik senukai - 30-mečiai, 40-mečiai.

Iškentėta laisvė

Išsekęs vaikinas, jau nepėsčias katorgininkas, susidraugavęs su lagerio daktariuku, tyčia tiek išbadėjo, jog pateko į "rojų" - sanitarinį miestelį. Čia Petras susitiko lietuvių tremtinių inteligentiją - profesorių, gydytojų, mokytojų, kunigų. "Vos tik pauosčiau baltos duonelės, iškart sukilo žinių alkis. Atsigavęs vėl tapau žmogumi", - atsidūsta pasakotojas. O netrukus per "gavorilką" išgirdo džiugią naujieną - mirė "tautų tėvas" Josifas Stalinas... "Tamsūs, sovietinės propagandos priglušinti žmoneliai raudojo Stalino, plaukus rovėsi, o mes - verkėme iš laimės..."

Tuomet žmones teisė iš naujo, ir po aštuoneto metų lagerio, 1955-aisiais, P. Miežetis atgavo laisvę. Bet jam dar buvo likę penkeri metai tremties.

"Tereikėjo atsakyti teisėjams į vienintelį klausimą: ar esi lojalus tarybų valdžiai. O, buvau pasirengęs išpyškint, kad ši - auksinė!" - sakė žmogus.

Negalėdamas grįžti gimtinėn, pasiprašė išleidžiamas į kitą TSRS pakraštį, Krasnojarsko kraštą, kur buvo ištremti Petro tėvai, likę gyvi broliai ir seserys.

3 000 kilometrų per Uralą traukiniu nudardėjęs iki Kėžmos, Petras rado užšalusį Jenisejų, tad turėtas nemokamas bilietas į laivą nuėjo perniek. Buvo laikinai įdarbintas elektriku vietos gamykloje, kol vieną gražią dieną gatvėje sutiko "Žigulinį" alų geriančių lietuvių sutuoktinių porą. Šie apsikvietė į svečius, o kitą dieną įgrūdo tautietį į lėktuvą.

"Na, o Krasnojarske mano šeimyna plukdė upe sielius, kirto mišką. Kai susirinkome visi, mums net pavyko pasistatyti namą su tvartais - tikrą "Akropolį", - didžiuodamasis juokiasi ponas Petras, paaiškinęs, jog statybinės medžiagos namui kainavo tik 16 rublių.

Vėliau, pardavus šį namą, šeimai užteko pinigų sugrįžti į Lietuvą. Senieji Miežečiai įsidarbino "Pergalės kolūkyje", o ponas Petras - elektriku "Trinyčiuose", vėliau remontavo siuvamąsias mašinas. Jam buvo 33-eji, kai vedė.

"Tada jau gyvenau kaip inkstas taukuose, mat siuvimo mokyklos, kurioje dirbau mechaniku, vadovė siuvo aulinius batus partijos viršūnėlių boboms. Be to, sukombinuodavo mechanizmų ir medžiagų iš "didžiosios tėvynės" - už ungurius, šampaną ir dešrą. Mūsiškiai avalynės ir drabužių modeliuotojai užimdavo TSRS pirmąsias vietas", - pabaigė pasakojimą Petras.

Manoma, jog tremtyje žuvo per pusę milijono mūsų tautiečių, genocidas palietė kas šeštą lietuvį.

Ivona ŽIEMYTĖ