Signatarai kreipėsi į prokurorus dėl V. Landsbergio nusikaltimų
(9)Kovo 21 dieną Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Audrius Butkevičius ir Zigmas Vaišvila kreipėsi į generalinį prokurorą Evaldą Pašilį, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tęstinės teroristinės ir antivalstybinės veiklos. Jų manymu, ilgus metus po Nepriklausomybės atkūrimo buvo dangstoma ne tik istorinė tiesa, bet ir vykdomos nusikalstamos veikos, piktnaudžiaujant tarnybinėmis padėtimis ir neteisėtomis įtakomis, siekiant išsaugoti ar susigrąžinti prarastą valdžią. Signatarų nuomone, tai darė ir buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, padedamas savo bendrininkų.
Vakar jau skelbėme „Kryžkalnio motinos“ sprogdinimo istoriją, kurią minėti signatarai įtraukė į prokuratūrai skirtą prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiandien atskleidžiame kitus svarbius epizodus, leidžiančius manyti, jog V.Landsbergis per savo aplinką vykdė antivalstybinę veiklą.
Vytautas Šustauskas šių metų sausio 3 d. Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime ir savo knygoje „Laisvė ir kraujas“ (Kaunas, Smaltija, 2006) paviešino informaciją, kad 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje savanoriai iš Panevėžio jam siūlė imtis sunaikinti 10 pagrindinių Vytauto Landsbergio politinių oponentų - A.M.Brazauską, K.D.Prunskienę, V.Beriozovą ir kitus. Ranka surašytame sąraše buvo nurodytos ne tik pavardės, bet ir vietos, adresai, kur šie asmenys gali slėptis.
1993 m. liepos 31 d. prasidėjęs ginkluotų krašto apsaugos tarnybos savanorių maištas pakaunės Altoniškių miške, kuriems vadovavo Jonas Maskvytis, signatarų nuomone, buvo faktinis bandymas įvykdyti valstybės perversmą. Dieną prieš maištą netoli maištininkų stovyklos sodyboje nušauta Žaneta Sadauskaitė. Kaltu pripažintas vienas buvusių maištininkų Haroldas Valaitis. Pasibaigus savanorių maištui, buvo suimtas jo dalyvis Remigijus Kuršas. Jis pabėgo iš areštinės ir netrukus rastas iškritęs iš trečio aukšto.
1994 m. lapkričio 6 d. sprogdintas Bražuolės geležinkelio tiltas. Laimingas atsitiktinumas padėjo išvengti dviejų traukinių avarijų. Geležinkelio apsaugos būdelėje nusišovė buvęs maišto dalyvis Irmantas Ruplys. 1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas Edmundas Simanavičius.
1997 m. sausio 31 d. nužudytas VSD pareigūnas Juras Abromavičius, tyręs pakaunės savanorių maištą. Šio nužudymo bylą tyręs prokuroras A.Marcinkevičius buvo nušalintas nuo tyrimo. 2007 m. gruodį Seimas balsų dauguma pritarė Seimo komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadoms. Jose teigiama, kad „J.Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais šių partijų nariais.“ Komisijos išvadose taip pat teigiama, kad J.Abromavičius buvo surinkęs duomenų apie savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą. Prokuratūra tyrimą dėl J.Abromavičiaus nutraukė 2006 m. rugsėjį, konstatavus, kad pareigūno žmogžudystę įvykdęs asmuo pats yra nebegyvas.
1997 m. vasarą maudydamasis nuskendo savanorių maišto dalyvis Rumšiškių kuopos vadas Kornelijus Rudauskas; mirė karininkas Gediminas Pulokas. Tų pačių metų gruodžio 10 d. nusišovė J.Abromavičiaus nužudymo bylos įtariamasis Vladas Grybauskas. 1998 m. Varėnoje nusišovė dar vienas Altoniškių miško maišto dalyvis Remigijus Kazokaitis.
Kaip sakė Z.Vaišvila, „išsamia informacija apie nurodytas tęstines nusikalstamas veikas ir tyrimo rezultatais disponuoja VSD ir teisėsauga, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių - bylos nepasiekė teismo net po to, kai 2007 m. gruodį Seimas pritarė Seimo komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadoms.“ Todėl, tęsia signataras, „yra pagrindas manyti, kad šios nusikalstamos veikos įvykdytos, visų pirma, Vytautui Landsbergiui ir jo bendrininkams siekiant susigrąžinti ir išsaugoti valdžią Lietuvoje, o jų tyrimui trukdyta ir tebetrukdoma naudojantis neteisėta įtaka teisėsaugai.“
Komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius Butkevičius:
- Iš esmės šioje byloje mes susiduriame su labai svarbia valstybės gyvavimo akimirka: kodėl tuometinė V.Landsbergio aplinka 1992 metais nusprendė palikti valdžią ir paskelbti priešlaikinius rinkimus, iš anksto žinodami, jog jie tuos rinkimus pralaimės? Todėl pagrindinis klausimas yra toks: kodėl jie nusprendė atsisakyti valdžios, kurią Lietuvos žmonės suteikė Sąjūdžio kandidatams, o po to pradėti įvairias prastai atrodančias operacijas, siekiant tą valdžią susigrąžinti?
Kadangi aš visą laiką buvau vadinamojo pakaunės savanorių maišto epicentre, man nekilo nė menkiausių abejonių, jog buvo mėginama destabilizuoti padėtį valstybėje, reikalaujant dar vienų priešlaikinių rinkimų, remiantis tuo, jog dalis visuomenės į valdžią išrinko „ne tuos“. Šiam tikslui pasiekti pačiu niekšiškiausiu būdu buvo naudojamos struktūros, kurias jauna valstybė ir sukūrė valstybingumui ginti, t. y. savanoriškoji krašto apsauga ir dalis reguliariosios Lietuvos kariuomenės. Kadangi mums pavyko šiuos bandymus užgesinti, tai toliau sekė įvairūs kiti bandymai destabilizuoti padėtį. Pirmiausia - tai Bražuolės tilto sprogdinimas. Buvo siekiama nuleisti nuo bėgių keleivinį traukinį arba traukinį su rusišku kariniu tranzitu. Po to, žinoma, būtų sekęs rimtas tarptautinis konfliktas, kurio pasekoje susidarytų visos prielaidos valdžiai pasikeisti... Jeigu mūsų valstybė ir jos tarnybos netirs šių reikalų, tai reiškia paliekama galimybė tą patį daryti ir ateityje.
Kariuomenės ar vidaus reikalų sistemos panaudojimas, siekiant vienos partijos politinių tikslų, yra ne tik savaime nusikalstamas veiksmas, bet tai yra ir nusikaltimas mūsų valstybės gyvavimo, augimo bei jos galimybių atžvilgiu.
Ar yra kokių nors duomenų, leidžiančių teigti, jog tokie nusikaltimai buvo vykdomi tiesioginiu V.Landsbergio nurodymu ar su jo žinia? Dėl savanorių maišto aš esu tiesioginis liudininkas. Be to, netgi artimiausias V.Landsbergio bendražygis a.a. Algirdas Patackas televizijos laidoje tiesiai šviesiai, papasakojo, kaip jis Seime su savo kompanija ruošė į mišką išėjusių savanorių reikalavimus ir pan. Ar gali egzistuoti dar aiškesni įrodymai? Bražuolės reikalai buvo vėliau, bet jie taip pat turi politinį kontekstą. Buvo siekiama išprovokuoti Rusijos reakciją į numanomą traukinio nuvertimą, o tada būtų galima rėkti, jog valstybė yra pavojuje, o dabartinė valdžia nesugeba tvarkytis ir reikia skubiai ją keisti. Ar galėjo tą daryti paties V.Landsbergio aplinka be jo žinios, tarkime, kokie nors „kovos su raudonaisiais“ entuziastai? Ne. Tai ne tie žmonės, kurie ką nors darytų be V.Landsbergio žinios. Net patys kvailiausi ir banaliausi veiksmai, tokie kaip paminklų sprogdinimas, nebuvo vykdomi be jo žinios. Aš jam esu sakęs, kad jeigu tau taip knietėjo tuos paminklus susprogdinti, tai tą reikėjo daryti visiškai oficialiai, priimant normalų viešą politinį sprendimą Seime, o ne samdyti kažkokius žmones.
Tačiau būtent tame visas V.Landsbergis ir yra. Kai kas nors jo nepažįstantis įsivaizduoja labai gilų mąstytoją ir galvoja, kad tai yra minties gigantas, tuomet jis žiauriai apsirinka. Tai yra smulkus intrigantas, kuris tik taip ir gali veikti - pasamdyti Šustauską su Razminu atlikti politiam veiksmui. Tame slypi visas jo šlykštumas ir jo veiklos metodai. Todėl mes ir kreipėmės į prokuratūrą, kad mūsų valstybėje tokie veiksmai daugiau nesikartotų.
***
Apie „Kryžkalnio motinos“ sprogdinimą „Vakaro žinios“ kalbėjosi su įvykio dalyviu Žilvinu Razminu.
-1990 metais aš dirbau Krašto apsaugos departamento Šiaulių rajono komendantūros instruktoriumi. Į mano pareigas įėjo darbas su rajono šauktiniais, kariuomenės atkūrimo funkcijos, turėjau perimti visą dokumentaciją. Aš buvau ir Šaulių sąjungos Šiaulių skyriaus vadovas. Pagal pareigas buvau atsakingas už sprogmenis. Jeigu žmonės ardami žemę rasdavo sviedinius arba minas, aš juos surinkdavau ir naikindavau. Kartą teko važiuoti į Tauragę. Policijos areštinės kameroje radome tris „pasodintus“ sprogmenis. Atsargiai rankose laikydami parsivežėme.
Laikėme kabinete. Norėjome juos sunaikinti, bet nespėjome. Kaip tik paskambino Šustauskas. Juos ir panaudojome Kryžkalnyje.
- Ką V.Šustauskas jums sakė?
- Sakė, kad reikia padaryti vieną darbą. Atvažiavęs sako, reikia susprogdinti Kryžkalnio paminklą, nes Šakaliui, kur Amerikoje, dabar jau amžinatilsį, tas dalykas nepatinka. Apie Tučkų neminėjo. Bet sakė, kad viskas yra suderinta aukščiausiame lygmenyje. Reikia tai reikia.
Pasiėmėme sprogmenis, buvome šešiese. Dviem mašinomis nuvažiavome. Buvo vakaras, apžiūrėjome teritoriją, viskas ramu, keli kilometrai į šonus nė gyvos dvasios. Saugu.
Bet kaip užkelti tuos sprogmenis? Aukštis iki paminklo - nemažas, keli metrai. Sakau, stokit trise apačioje, du jiems ant pečių. O kas lips į viršų? Vaikinukas, berods Agurku jį vadinome, sako, nieko neišeis, viršus nuožulnus, nėra kaip užsikabinti, o reikia dar atsistoti. Sakau, leiskite man. Užlipau. Aukštis nemažas, kojos slysta, vėjas didžiulis, šalta. Bet kaip tą sprogmenį paduoti? Teko nulipti. Šalia buvo vėliavų flagštokai. Vieną išjudinome, atsinešėme. Trosu, kur reikia kelti vėliavą, sviedinį užkėlėme, įtaisėme. Paskui tą miną. Ją kėlėme, o ji nutrūko ir pimpt ant žemės. Visi nutirpome. Bet nieko. Užkėlėme, vielomis pririšome. Paskui reikėjo padaryti, kad kaistų. Juk detonatorių neturėjome. Ilgai reikėjo laukti, kol sprogo. Atėjome, sviedinys 125 milimetrų sveikas, o detonavo tik minosvaidžio mina. Išplyšo Magdalenos užpakalis, koks 80 cm gabalas su visais inicialais. Vyšniausko pavardė, Leningradas, metai. Ką daryti? Vėl užlipau, tą patį sviedinį įdėjome į skulptūros vidurį. Aš suabejojau, kaip čia bus, nes žalvaris pučiasi. Jeigu būtų špižius, tai trūktų. Čia reikėjo skaičiavimus padaryti. Bet sakom, gal nuneš.
Buvome padarę mišinį, kad kaistų. Kelias valandas laukėme, kol sprogo. Skulptūra kaip raketa - pakilo į viršų kokį pusmetrį ar kiek daugiau, bet viduje buvo armatūra, ji atgal susmigo, skulptūra tik pasviro. Atėję apžiūrėjome, darbas neatliktas. Aš už to išplėšto gabalo, sakau, vyrai imame. Bet neštis iki mašinos apie kilometrą.... Teko palikti. Viskas taip ir baigėsi.
Paskui nežinau, kiek laiko praėjo, atėjo savanoris, kur su V.Šustausku buvo atvažiavęs, sako, va, čia yra pinigų. Klausiau, kokie čia pinigai. Sako, Tučkus davė mums čia truputį. Sako, buvo skirta tūkstantis dolerių, bet kadangi darbas neatliktas iki galo, tai kiekvienam po šimtą. Aš pasijutau kaip kažkokia prostitutė. Kažkokie pinigai, o juk darėme iš reikalo, iš idėjos. Pinigai - nešvarus reikalas. Galvojau, pilti jam į snukį ar ne. Gerai, kad sėdėjo mašinos gale, būtų gavęs.
Aš buvau naivus, pasitikėdavau, galvojau, kad reikia padėti. O paskui, pasirodo, kad tie dalykai nelabai gražūs. Vien tas parašas ant plokštės. Ir kai pats žinai, kiek įdėta darbo, kai reikia ką nors nulipdyti, išdrožti, sukurti. O mes čia... Gali pykti. Ideologija, taip. Ten rinksis jedinstvenikai melstis, bus tas židinys, jeigu paliksi. Sovietai mūsų paminklus irgi naikino.
Bet dabar matau, kad jeigu sąmoningi žmonės, reikia ir tiems, ir tiems statyti paminklus. Vieni tikėjo viena idėja, kiti kita. Svarbu, kad yra idėja. Ir kad žmogus ne savanaudis, ne banditas.
- V.Šustauskas teigia, kad sprogdinti „Kryžkalnio motiną“ liepė Tučkus. Tikriausiai ne pats susigalvojo?
- Tai aišku. Tučkus Landsbergio šešėlis, jis net pirstelėti negali be Landsbergio. Pamąstykime, kam buvo naudinga, kodėl Landsbergis tokį dalyką daro. Todėl, kad tarybinė armija dar yra, o tai aiški provokacija. Mes LLL nariai, matome, kad Vilniuje kažką padarė, tai ir mums reikia kažkaip pasižymėti, kažkur norisi įsivelti. Mes darėme iš kvailumo. Ko nepasakysi apie Landsbergį.
***
RESPUBLIKOS žmonės kreipiasi į visus Lietuvos signatarus, kurie dar neprarado sąžinės ir dar neprisidirbę iš baimės ar kitų nešvarių darbelių, savo parašais kuo skubiau paremti bendražygius Audrių Butkevičių ir Zigmą Vaišvilą, kad Lietuva vėl būtų LAISVA ir NEPRIKLAUSOMA nuo valdžios nuodėmių ir priklausomybių.
RESPUBLIKOS vadovybė
***
Pirmasis pilietinę poziciją išreiškė Prezidentas Rolandas Paksas.
„Remiu drąsius signatarus“
„Manęs nenustebino tai, jog Nepriklausomybės Akto signatarai Audrius Butkevičius ir Zigmas Vaišvila kreipėsi į generalinį prokurorą Evaldą Pašilį, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tęstinės teroristinės ir antivalstybinės veiklos.
Pagaliau įvyko tai, kas jau seniai turėjo būti pradėta valstybiškai tirti ir teisiškai vertinti. Per daug Lietuva yra praradusi per laikotarpį po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo, kad tai liktų paslėpta po neišvengiamai susiklosčiusių istorinių aplinkybių skraiste.
Nusikaltimai tautai ir valstybei negali būti palaidoti po senatimi. Būtina nustatyti ir viešai paskelbti tuos, kas neleistinai valdė ir tebevaldo mūsų teisėsaugą, kuri demokratinėje valstybėje turėtų būti nepriklausoma.
Asmeniškai liudiju, jog 2004 metais buvo įvykdytas pučas prieš teisėtai išrinktą Lietuvos Respublikos Prezidentą, kurį inspiravo tie patys politiniai veikėjai, ant kurių krenta atsakomybė dėl daugybės valstybės interesams prieštaraujančios veiklos.
Šiuos asmenis būtina įvardinti ir teisiškai įvertinti jų asmeninę atsakomybę.
Tendencingi veiksmai prieš Respublikos Prezidento instituciją ir mano asmenį buvo planuojami iš anksto, dalyvaujant aukščiausiam valdžios politiniam „elitui“, o Valstybės saugumo departamentas ir kitos teisėsaugos struktūros nuolankiai vykdė „politinį užsakymą“.
Kaip Lietuvos valstybės patriotas ir Respublikos Prezidentas niekada nesu atlikęs tokių veiksmų, kuriais būčiau pažeidęs Konstituciją ar sulaužęs priesaiką, tačiau iki šiol esu politiškai ir teisiškai persekiojamas.
Lietuva ignoruoja tarptautinių institucijų reikalavimus atkurti pažeistas pilietines ir politines mano teises.
Daugiau kaip prieš keturiolika metų pradėtas nusikaltimas tebėra neištirtas ir tebesitęsia iki šiol. Politiniai užsakovai ir kuratoriai laisvai tebevaikšto mūsų gatvėmis.
Politinių grupuočių sprendimas, kurį tik patvirtino Seimo dauguma, Baudžiamajame kodekse priskirtas nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai kategorijai.
Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 114 straipsnį, „tas, kas organizavo ar dalyvavo sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti arba dalyvavo perversme, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvidešimties metų.“
Palaikau ir visomis išgalėmis remsiu pradėtą žygį prieš melą ir antivalstybinę veiklą.“
Plačiau apie tai skaitykite ketvirtadienio „Vakaro žiniose“.
Rašyti komentarą