"Tai yra ne vien pasididžiavimas, bet ir tarsi įsipareigojimas gyventi taip, kad pateisintum giminės, kurioje buvo ir Nepriklausomybės Akto signataras, vardą", - sako daugeliui klaipėdiečių puikiai pažįstamas Vytautas Lygnugaris. "Limarko" grupės prezidentas džiaugiasi, kad pagaliau pavyko įgyvendinti jo velionio brolio Antano pradėtą darbą - parvežti į Lietuvą jų senelio dėdės, 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataro prelato Kazimiero Stepono Šaulio lagaminą su laiškais, dokumentais ir kitais svarbiais popieriais.
"Šį lagaminą, kuriame sukaupti K. S. Šaulio vėlyvojo etapo - nuo II pasaulinio karo pradžios iki jo mirties - rankraščiai bei dokumentai, gruodį perdavėme saugoti Signatarų namams. Šių namų vedėja Meilutė Peikštenienė labai apsidžiaugė sulaukusi papildomos informacijos, juolab kad iki šiol Signatarų namuose saugoma medžiaga apie K. S Šaulį buvo itin skurdi", - sakė V. Lygnugaris.
Jis vadovas neslėpė, kad prisiliesti prie savo giminės istorijos buvę ne tik įdomu, bet ir labai vertinga. Anksčiau tik iš giminaičių pasakojimų girdėjęs ir biografinėje literatūroje skaitęs, kad K. S. Šaulys buvęs itin šviesi, diplomatiška ir pedantiška asmenybė, V. Lygnugaris sakė tuo įsitikinęs asmeniškai, kai pavartė vertingojo lagamino turinį.
"Viskas itin kruopščiai suskirstyta, surišta. Jis saugojo ne tik laikraščių iškarpas, laiškus, bet ir ant kiekvieno gauto laiško kampučio užrašydavo, kada jis atsakė to laiško adresatui..." - pastebėjo klaipėdietis.
Gerbė nepaisant laikmečio
Sekant giminystės medį verta pažymėti, kad K. S. Šaulys buvo V. Lygnugario prosenelio brolis. V. Lygnugario mamos mergautinė pavardė buvo Šaulytė.
"Nepaisant to, koks buvo laikmetis, mūsų giminėje visuomet itin pagarbiai buvo minima K. S. Šaulio pavardė. Sovietmečiu mano senelis prikritęs prie radijo klausydavo "Amerikos balso", nes ten dažnai kalbėdavo ir K. S. Šaulys, susirašinėdavo su juo laiškais. Įsivaizduojate, koks buvo malonus jausmas, kai dabar, po tiek metų, aš tame pargabentame lagamine aptikau ir savo senelio rašytus laiškus.
Žinoma, aš K. S. Šaulio nemačiau gyvo, nes jis mirė, kai man tebuvo metukai, tačiau nuo vaikystės žinojau, kad yra toks dėdė - signataras - ir gyvena Šveicarijoje, Lugane. Žinoma, tuomet, sovietmečiu, nelabai ir žinojau, ką reiškia žodis "signataras", - prisiminimais dalijosi verslininkas.
Kur kas atviriau apie šį garsų giminaitį pradėta kalbėti Lietuvai atgavus nepriklausomybę. V. Lygnugario brolis Antanas, 1992-1994 metais buvęs Klaipėdos miesto vicemeras, pradėjo rinkti informaciją apie K. S. Šaulį. Toks vyresnio brolio pavyzdys užkrėtė V. Lygnugarį taip, kad net savo povestuvinę kelionę 1994 metais jis surengė į Italiją, kur aplankė Romoje esantį K. S. Šaulio kapą.
"Mudu su žmona buvome pirmieji giminaičiai, aplankę jo kapą. Simboliškai paėmėme iš jo gimtinės, Stemplių kaimo Šilutės rajone, žemės ir, nuvežę į Romą, pabarstėme prie koplyčios, kur yra ir K. S. Šaulio kapas", - pasakojo V. Lygnugaris.
O kai 2004 metais A. Lygnugaris pasimirė, jaunėlis jautė pareigą užbaigti pradėtą darbą ir surinkti kiek galima daugiau medžiagos apie užsienyje amžino poilsio atgulusį garsų giminaitį.
"Per kleboną Vladą Gedgaudą susipažinau su lietuviškos katalikiškos kolegijos Romoje vadovybe ir jie mielai sutiko padėti surinkti likusius K. S. Šaulio archyvus, kol viskas sugulė į vieną senovinį lagaminą ir visai neseniai parkeliavo į Lietuvą", - pasidžiaugė klaipėdietis.
Rūpinosi brolio vaikais
Šių metų sausio pabaigoje 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro prelato K. S. Šaulio giminaičiai rinkosi Vilniuje esančiuose Signatarų namuose ir ten paminėjo šios iškilios asmenybės 140-ąsias gimimo metines.
Dar gyvą K. S. Šaulį pažinojęs ir su juo bendravęs priekuliškis Pranas Lomsargis džiaugėsi, kad signataras rado laiko rūpintis ne tik Lietuva, bet ir sau artimais žmonėmis.
VIZITAS. Vytautas Lygnugaris (pirmas iš dešinės) kartu su kitais signataro Kazimiero Stepono Šaulio giminaičiais dalyvavo Lugane (Šveicarija) Šv. Brigitos vienuolyne, kur 1945-1964 metais gyveno prelatas, vykusiame renginyje ir įsiamžino garbaus giminaičio vardu pavadintame valgomajame.
Kadangi K. S. Šaulys buvo kunigas, jis savo palikuonių neturėjo. Kai mirus jo broliui našlaičiais liko net aštuoni jo vaikai, prelatas dėjo visas pastangas, kad jie užaugtų ne tik dori, bet ir mokyti žmonės.
"Mano mama pasakojo, kad dėdė labai jais rūpinosi ir, kiek galėjo, padėjo ir materialiai, ir moraliai. Įsivaizduokite, mano mamos tėvai abu mirė tais pačiais metais vienas paskui kitą. Vyriausiajai dukrai buvo 17, o mažiausiajam - ketveri. K. S. Šaulys nė vieno nepaliko likimo valiai. Žmonės jį labai gerbė, nes jis niekuomet neužmiršo savo šaknų ir niekada neatitrūko nuo kaimo", - prisiminė P. Lomsargis.
Kuomet P. Lomsargis jau buvo studentas, jis susirašinėjo su Šveicarijoje gyvenančiu giminaičiu. Iki šiol prisimena patį pirmąjį šveicarišką rankinį laikrodėlį dovanų gavęs iš garsiojo dėdės.
"Laiškuose politikavimu jis neužsiiminėjo, bendraudavome, ir tiek - apie šį bei tą. Kartą jis manęs paprašė atsiųsti jam Lietuvos žemėlapį, kad dar galėtų pasižiūrėti į savo gimtą žemę. Žinoma, nusiunčiau. Vėliau išgirdau, kad jo jau nebėra tarp gyvųjų. 1964 metai, kai jis numirė, buvo gūdus sovietmetis, tad nebuvo jokių minčių apie išvykimą į Šveicariją lankyti jo kapo. Tik 1994 metais jo gimtinėje - Stemplių kaime - vyko didžiulis paminėjimas, tuomet jo garbei buvo pastatytas stogastulpis", - prisiminė P. Lomsargis.
Jo dukra, 34 metų klaipėdietė Lina Jonušauskienė, taip pat itin aktyviai domisi garbaus signataro istorija ir džiaugiasi, kad jų giminės medyje buvo toks didis žmogus.
"Kai istorija paliečia iš taip arti, tuomet ir pats į Lietuvą žiūri tarsi atsakingiau. Suvoki, kad ir pats turi stengtis, kad mūsų vaikams čia gyventi būtų gera", - kalbėjo jaunoji K. S. Šaulio giminaitė.
Parkeliavo ir vertingas dienoraštis
Meilutė PEIKŠTENIENĖ, Signatarų namų vedėja
Iki šiol neg
alėjome turėti K. S. Šaulio ekspozicijos, nes nebuvo likę jokios vertingos medžiagos, tik keletas nuotraukų. Todėl labai apsidžiaugėme, kad jo giminaičiai tokie rūpestingi ir neabejingi Lietuvos istorijai. Lagamine, kurį gavome prieš du mėnesius, parvežta ne tik originalių signataro nuotraukų, laiškų, bet ir svarbių dokumentų, pavyzdžiui, unikalus pergamentas, kuriame rašoma, kad K. S. Šauliui suteikiamas Popiežiaus rūmų prelato titulas.
Be kitų vertingų raštų, dabar turime ir originalų prelato dienoraštį, rašytą 1944 metais, kuriame jis dvejoja, ar išvykti iš Lietuvos, ar ne.
Belieka pasidžiaugti, kad aktyvumas, matyt, persiduoda iš kartos į kartą, nes daugelio 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarų giminaičiai labai rūpinasi jų atminimu ir stengiasi, kad kuo daugiau vertingos medžiagos išliktų ateities kartoms.
Dabar Vasario 16-oji kaip valstybinė šventė dažnai yra tarsi nustumiama į šoną į pirmą planą iškeliant Kovo 11-ąją ar Liepos 6-ąją. Tačiau būtent Vasario 16-oji turėtų būti laikoma svarbiausia Lietuvos švente, kadangi ji buvo esminio lūžio taškas, parodęs, kad lietuviai pasiryžę atskirti savo kultūrą nuo lenkiškosios ir turėti savo valstybę bei padėjęs pagrindus tautos ir jos kultūros išlikimui.
"Vasario 16-oji - vienintelė, už ką iš tikrųjų reikėjo galvas padėti"
Arvydas JUOZAITIS, filosofas
Vasario 16-oji yra lūžio taškas, visa, kas yra iki to ir po to, yra dvi skirtingos Lietuvos. Ir Lietuva po Vasario 16-osios yra ta, su kuria mes dabar. Net jei būtų dar trys Kovo 11 dienos, Vasario 16-osios neatšauksi. Vienintelė, ką mes šiuo metu kaip gyvieji turime, už ką iš tikrųjų reikėjo padėt galvas - tai Vasario 16-oji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą